Kelio į elitą kaina – pusė milijono eurų

Nuo komandos be perspektyvų – iki vilčių laimėti pirmą nepriklausomos Lietuvos medalį žiemos olimpinėse žaidynėse. Jei ne drastiški sprendimai po 2006 metų Turino žaidynių, šalies biatloną greičiausiai būtų ištikęs liūdnas likimas.
 

Kad podiumas nėra utopija jau Sočyje įrodė Tomas Kaukėnas, prieš lemiamą šaudymo ruožą individualiose varžybose buvęs antroje pozicijoje. Rinktinės lyderiai savo žodį dar tars po dvejų metų Pekine, tačiau specialistų akys vis labiau krypsta į jaunimą – tokios perspektyvios kartos ir, svarbiausia, tokių sąlygų jiems nebuvo turbūt niekada.

Turino olimpinėse žaidynėse Diana Rasimovičiūtė užėmė tada istorinę Lietuvai 18 poziciją 7,5 km sprinto varžybose. Atrodė, kad biatlono laukia pakilimas, tačiau su jauna sportininke į Pasaulio taurės etapus dažniausiai vykdavo vienintelis treneris, stigo lėšų, o žodžio „komanda“ apskritai nebuvo – apie kineziterapeutus, šaudymo trenerį ar slidžių tepėją lietuviai galėjo tik pasvajoti.

„Pati pradžia buvo liūdna. Nežiūrint į labai gerą Dianos startą, resursų neturėjome jokių. Nebuvo nei komandos, nei aplinkos, kuri turėjo užtikrinti komandos egzistavimą. Tuo metu vyriausiuoju treneriu dirbo ir tuo pačiu federacijos generalinio sekretoriaus pareigas ėjo Vilius Repšys, kuris tą naštą nešė ant savo pečių. Nuo tada aktyviau pradėjome investuoti į naująją kartą, žiūrėti į jaunimą, kurį turime, ieškoti papildomų finansinių resursų“, – prisiminė Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arūnas Daugirdas.

Perspektyviausias jaunimas, tarp kurių buvo T.Kaukėnas, Karolis Dombrovskis ir Rokas Suslavičius, gindavo šalies garbę jaunimo čempionatuose, vėliau – IBU taurės varžybose. Galop, pirmuoju tos kartos atstovu, iškovojusiu teisę startuoti pasaulio taurėje, tapo T.Kaukėnas – 18-mečio debiutas įvyko 2009-ųjų sausį.

„Buvo laikas, kuris tapo užuomazga tam jaunimui, kurie dabar atstovauja Lietuvai Pasaulio taurės varžybose, čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse. Nuo 2006-ųjų iki 2010-ųjų aukščiausio lygio varžybose mums atstovavo tik Diana, o visi kiti buvo jaunimas. 2008 metais pakvietėme specialistą iš Baltarusijos Viktorą Korčiaginą, su kurio pagalba po truputį pradėjome kopti į elitą. Iš pradžių į pasaulio taurę pateko Tomas ir galop dėl to, kad kvalifikacijas turėjo keturi sportininkai, Pasaulio taurėje galėjo startuoti visa Lietuvos vyrų estafetės komanda“, – pasakojo A.Daugirdas.

Lietuvos biatlono federacija nepabūgo pagalbos ieškoti svetur. Kaimyninės valstybės patirties biatlono trasose turėjo kur kas daugiau, tad rinktinės vyr. strategais tapo užsieniečiai, šalia kurių nuolat žinias gilino ir lietuvių specialistai.

Pirmuoju „gelbėtoju“ tapo baltarusis V.Korčiaginas, vėliau rinktinei vadovavo buvusi latvių žvaigždė Ilmaras Bricis, estų olimpietis Meelis Aasmae, pasaulio čempionas iš Baltarusijos Olegas Ryženkovas, o po Pjongčango žaidynių prie vairo stojo dar vienas baltarusių specialistas Sergejus Sakalovskis.

„Tikrai pasiteisino sprendimai pasitelkti užsienio specialistus. Žinios, patirtis ir informacija, kurią turėjo samdyti specialistai, parodė mums kelią į elitinį sportą. Su treneriais atėjo atitinkamas požiūris į elitinį sportą, – džiaugėsi užsieniečių pagalba A.Daugirdas. – Samdėme specialistus, kurie turėjo labai didelę pasaulinę patirtį, atėję iš tų komandų, kurios mums buvo nepasiekiamos. Latvijos komanda dabar turi žiūrėti į mus, kaip organizuojame darbą, nors seniau žiūrėjome į juos kaip į sunkiai pasiekiamą tikslą.“

Kelerius metus šalies rinktinėje vyrauja aiški struktūra: pasaulio čempionate, Pasaulio taurės varžybose Lietuvai atstovaujantys biatlonininkai sudaro A komandą, B komandos nariai dalyvauja IBU taurės varžybose, dalis jų – pasaulio jaunimo čempionate, tuo tarpu su C komanda sportuoja jauniai, besiruošiantys žiemos olimpiniams festivaliams, jaunimo olimpinėms žaidynėms, dalyvaujantys IBU jaunimo taurės varžybose. 

Pasak A.Daugirdo, kiekviena struktūros grandis žino sau keliamus tikslus, o federacija tokiu būdu gali sudaryti maksimaliai geras sąlygas sportininkų tobulėjimui.

„B rinktinės pagrindą sudaro jaunimas. Jie turi tikrai neblogas sąlygas – pilną sezono planą, kiek tik reikia treniruočių stovyklų, stengiamės jiems suteikti medicininį testavimą, pagerinti inventorių. Jie per pasirengimo laikotarpį daug laiko stovyklose praleido su A rinktine ir matė, kaip sportuoja mūsų lyderiai“, – sukurtas sąlygas jaunimui apibūdino A.Daugirdas.

Beveik pusė milijono – tokios sumos reikia norint paruošti aukšto lygio biatlonininką. Trūkstant sniego, lietuviai priversti kilometrus su slidėmis rinkti šiauriau esančiose valstybėse arba aukštikalnėse. Skaičiuojant ir varžybose praleistą laiką, biatlonininkas ne Lietuvoje praleidžia maždaug pusmetį.

„A rinktinės lygio sportininkas federacijai per sezoną kainuoja daugiau nei 50 tūkst. eurų. Žinoma, kai tie patys specialistai treniruoja, padeda keliems sportininkams, o ne vienam, tas krepšelis gali sumažėti. Didžiausią išlaidų dalį sudaro treniruočių stovyklos, inventorius bei trenerių išlaikymas. Net ir B rinktinės nariui per metus išleidžiama virš 25 tūkst. eurų“, – skaičiavo A.Daugirdas.

Tuo tarpu, kad sportininkas pasiektų brandą Pasaulio taurės varžybose, reikalingi 2-3 olimpiniai ciklai, t. y. ne mažiau aštuonerių metų.

„Tai tikrai imli sporto šaka, kalbant apie finansus. Bet ne tik todėl, kad daug treniruočių stovyklų vyksta ne Lietuvoje, o todėl, kad dabar nebe tie laikai, jog atletas sportuotų negaudamas maistpinigių ar stipendijų. Turi būti užtikrinta visa aplinka, bazės, inventorius. Reikalingi dviračiai, riedslidės, ne viena pora slidžių, batų. Nuo sudarytų sąlygų priklauso ir pasirengimo kokybė“, – teigė LBF prezidentas.
 

Tuo tarpu finansinė padėtis priklauso nuo rezultatų. Stiprų postūmį federacijai suteikė Pjongčango olimpinės žaidynės, kada T.Kaukėnas užėmė 13, 17, 30 pozicijas, Natalija Kočergina buvo 30-a, o mišri estafetė – 19-a. Kitų metų biudžetą papildys ir sėkmingi Vytauto Strolios bei Karolio Dombrovskio pasirodymai atitinkamai pasaulio bei Europos čempionatuose.

Dabartinių rinktinės lyderių indėlis pagerina ne tik jų pačių sportavimo sąlygas, bet ir ateinančios kartos – federacija išgali aprūpinti B rinktinę panašiai kaip A komandą.

„Manau, kad medalis olimpinėse žaidynėse yra realu. Pats biatlonas yra tokia sporto šaka, kurioje visomis aplinkybėmis suėjus į vieną – fiziniui pasirengimui, savijautai, gerai pateptoms slidėms, taiklumui – gali būti visko. Anksčiau ar vėliau kažkas iš lietuvaičių tą medalį parveš į Lietuvą“, – šviesia ateitimi tiki A.Daugirdas.
 

Daug vilčių LBF prezidentas sieja su ateinančia karta. Minimalų reikalavimą asmeniškai dalyvauti olimpinėse žaidynėse (surinkti mažiau nei 150 IBU taškų – aut. past.) jau įvykdytų būrys jaunimo – 19-mečiai Maksimas Fominas ir Jokūbas Mačkinė, 20-mečiai Nikita Romanovas ir Ana Jesipionok bei 21-erių Linas Banys.

Skambų žodį kylančios kartos atstovai jau spėjo tarti tarp bendraamžių: praėjusių metų pasaulio jaunių čempionate M.Fominas pranoko daugiau kaip 100 konkurentų ir užėmė 7 vietą sprinte bei 8 persekiojime, L.Banys buvo šeštas 2018 metų Europos jaunimo čempionato sprinte, o A.Jesipionok pribloškė stulbinamu šaudymu pasaulio čempionate.

„Galime pasidžiaugti ateinančia karta sportininkų – M.Fominu, J.Mačkine, N.Romanovu. Sportininkai jau įrodė, kad gali kovoti dėl pakankamai aukštų vietų jaunių ir jaunimo varžybose. Bus įdomus pasaulio jaunimo čempionatas, nes šie sportininkai iš jaunių perėjo į jaunimą ir bus labai įdomu, kaip jie atrodys tarp jų, – sakė A.Daugirdas. – Nežiūrint į tai, kad L.Banys yra jaunimo rinktinės atstovas, jis jau yra įsitvirtinęs pagrindinėje rinktinėje. Galima paminėti ir Ana Jesipionok, kuri baigia susitvarkyti sveikatos problemas ir IBU taurės varžybose buvo netoli pasaulio taurės normatyvo.“

A.Daugirdas įžvelgia ir dar vieną stiprėjančio jaunimo naudą – konkurencija gali pakelti ir visos rinktinės lygį.

„Ar tikiu, kad jaunimas pagerins dabartinių lyderių rezultatus? Labai norėčiau, kad taip būtų. Nenoriu sumenkinti dabartinių, kurie atstovauja Lietuvai aukščiausiame lygyje, bet jaunimui įsiliejus į jų gretas būtų labai sveika konkurencija, kas leistų neužmigti ir vyresniems. Potencialo mūsų jaunimas tikrai turi, o jų rezultatai gali būti dar geresni nei dabartinių lyderių“, – neabejojo A.Daugirdas.