Kalnų slidininko akys – trenerio balsas

Negalia vieniems skamba kaip nuosprendis, kitiems – atveria visiškai naujas galimybes. Gyvas to įrodymas yra neregys, kalnų slidininkas Karolis Verbliugevičius, kuris kartu su treneriu-vedliu Vyteniu Makausku ketina tapti pirmaisiais lietuviais, po daugiau nei 20 metų pertraukos atstovausiančiais Lietuvai 2022-ųjų žiemos paralimpinėse žaidynėse Pekine.
 

43 metų K. Verbliugevičius kadaise buvo atsidavęs profesionaliam tenisui, tačiau netikėtai užklupę gyvenimo iššūkiai stipriai paveikė jo karjerą. Dar būdamas 19-os metų paauglys, Karolis pateko į sunkią avariją ir dėl stiprių galvos traumų prarado regėjimą. Visgi, būdamas atkaklus ir ištroškęs jaunatviškų nuotykių, jis nusprendė nepaisydamas savo negalios išbandyti įvairias sporto šakas, kurios jį įkvėptų tobulėti kaip sportininką ir suteiktų taip trokštamo adrenalino. 
 

Jau kurį laiką K. Verbliugevičius užsiima kalnų slidinėjimu. Šis ekstremalus ir pavojingas sportas jo negąsdina, o atvirkščiai – įkvepia ir skatina veržtis į priekį. Pasak paties sportininko, monotoniškas sportas, toks kaip bėgimas, jam nėra įdomu. Jo aistra – ekstremalūs iššūkiai. 

„Sportas mane turi motyvuoti, suteikti jėgų. Renkuosi tai, kas man yra malonu – man patinka, kad slidinėjant daug kas priklauso nuo mano judesių, technikos. Džiaugiuosi, galėdamas užsiimti ekstremaliu sportu, nes būtent tai mane ir įkvepia. Be kalnų slidinėjimo dar esu išbandęs ir vandens slidinėjimą, plaukimą banglentę bei vandenlente, kuria iki šiol reguliariai plaukioju šiltuoju metų laiku“, – sako K. Verbliugevičius. 

Lemtingas Karolio susitikimas su treneriu-vedliu V. Makausku įvyko 2019 metais. Viskas prasidėjo nuo to, kai praėjusį sezoną K. Verbliugevičiaus dukra, tuomet dar 7-metė Raminta, pradėjo mokytis slidinėti. Kiekvieną pamoką mergaitė treniruodavosi vis su kitu žmogumi, kol galiausiai jai buvo paskirtas V. Makauskas, greitai tapęs mėgstamiausiu instruktoriumi. K. Verbliugevičius nusprendė su juo užmegzti pokalbį ir pasidalinti savo utopine idėja, atsitiktinai kilusia prieš keletą metų bendraujant su Lietuvos paralimpinio komiteto generaliniu sekretoriumi Pauliumi Kalveliu. 

„Praėjusį vasarį, paskutinėmis sezono dienomis, ėmėme kalbėtis su Vyteniu ir užsiminiau, jog nors ir visiškai nematau, tačiau slidinėju kalnuose ir pats. Tada Vytenis papasakojo, kaip Naujojoje Zelandijoje lankė specialius kursus ir dirbo su įvairių negalių turinčiais žmonėmis. Prasitariau jam apie idėją dalyvauti žiemos paralimpinėse žaidynėse – trūko tik trenerio-vedlio“, – pasakoja sportininkas. 

Nuo 2008-ųjų treneriu dirbantį Vytenį ši idėja iškart sudomino, nes sutapo su jo paties tikslais – padaryti kažką kitokio, įdomaus ir prasmingo. Jau po poros mėnesių sportininkai apsisprendė siekti tikslo – atstovauti Lietuvai 2022 m. žiemos paralimpinėse žaidynėse – ir ėmė derinti planus.

„Karolio idėja galėjo ir likti tik idėja, tačiau kuo ilgiau apie tai galvojome, tuo labiau tai pradėjo panašėti į tikslą. Pagrindinė atspirtis buvo asmeninės ambicijos – padaryti kažką, ko iki šiol nebuvome padarę. Pirmiausia – reikėjo įrodyti sau, kad tai įmanoma, o bėgant laikui susilaukėme vis daugiau palaikymo ir net susižavėjimo savo tikslu, todėl motyvacija taip pat ėmė augti“, – sako V. Makauskas, savo auklėtiniui balsu nurodantis, kada trasoje reikia daryti posūkį.

Dideliam tikslui pasiryžę sportininkai žino, kad iki žiemos paralimpinių žaidynių vedantis kelias bus nelengvas. K. Verbliugevičius ir V. Makauskas atskleidžia, kad pasiruošimui, treniruotėms ir stovykloms skiria itin daug laiko ir pastangų, aukoja savo laiką su šeimomis. 

„Kai išvykstame į varžybas ar stovyklas, ten praleidžiame nemažai laiko. Nenuostabu, kad tokiais atvejais labiausiai nukenčia šeima, kuriai tenka vis mažiau mano dėmesio bei skiriamo laiko. Visgi, planuoju į kai kurias varžybas kartu pasiimti visą šeimą: žmoną, sūnų bei dukrą, kad jausčiau stiprų jų palaikymą ir galėtume būti kartu“, – pasakoja K. Verbliugevičius. 

Karolis ir Vytenis treniruojasi tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse. Lietuvoje treniruotės vyksta „Slidinėjimo akademijoje“, kur galima naudotis simuliatoriumi, Druskininkuose „Snow Arenoje“, Liepkalnio trasose, Vilniuje. Visgi, šių slidinėjimo trasų duetui neužtenka – jiems reikia ne tik daug ilgesnių bei sudėtingesnių trasų, bet ir geresnių sąlygų treniruotis.

„Per sezoną planuojame mažiausiai po dvi treniruočių stovyklas po 6 dienas kalnų trasose. Šį sezoną jau lankėmės Italijoje, o vasarį planuojame vykti į dar vieną stovyklą Austrijoje“, – sako V. Makauskas, pridurdamas, kad treniruotės vyksta ir varžybų dienomis, mat pačios varžybos dažniausiai vyksta iki vidurdienio, o vėlesnį laiką galima skirti treniruotėms, jeigu leidžia oro sąlygos. 

Sportininkų duetas jau išvyko į Slovakijoje vykstančias Europos taurės varžybas, o kovą jų laukia varžybos kitose kalnų šalyse. Varžybose K. Verbliugevičius ir V. Makauskas privalo dalyvauti ne tik dėl bendro pasirengimo žiemos paralimpinėms žaidynėms, bet ir dėl to, dalyvavimas jose padeda rinkti kvalifikacinius taškus. Tiesa, be Paralimpinio komiteto stipendijos, kol kas visas treniruočių biudžetas atsiremia į sportininkų asmeninę kišenę, nors ateityje tikimasi pritraukti rėmėjų.  

Vienintelį kartą žiemos paralimpinėse žaidynėse Lietuva dalyvavo 1994 metais. Šis faktas K. Verbliugevičiui ir V. Makauskui yra stipri paskata visais įmanomais būdais siekti savo tikslo. Vis dėlto, norėdamas dalyvauti 2022-ųjų Pekino žiemos paralimpinėse žaidynėse, sportininkų duetas dar turės nemažai nuveikti – tiek treniruodamiesi, tiek dalyvaudami įvairiose varžybose, įskaitant ir Europos bei Pasaulio taures, rinkdami kvalifikacinius taškus.

„Į visa tai nežiūrime kaip į vieną galutinį tikslą. Pats procesas yra labai įdomus, ypač stebint Karolio progresą. Įdomu matyti, kaip tampame vieninga komanda, kaip stiprėja įvairios asmeninės savybės ir tarpusavio supratimas. Taip pat džiaugiamės sutikdami žmones, trokštančius mums padėti bei prisidėti prie mūsų tikslo siekimo. Jie taip pat nori, kad mes nugabentumėme Trispalvę į 2022-ųjų žiemos paralimpines žaidynes“, – sako treneris-vedlys V. Makauskas. 

Pasak sportininkų, dalyvaudami žiemos paralimpinėse žaidynėse, jie įkvėps daugybę žmonių ir parodys, kad net ir turint negalią galima siekti savo svajonių. K. Verbliugevičius ir V. Makauskas tikina, jog svarbiausia yra nepasiduoti, džiaugtis gyvenimo siunčiamomis galimybėmis ir siekti savo tikslų. 

„Net ir neturėdami idealių sąlygų, vis tiek bandome, darome ir siekiame savo tikslo. Norime ir kitiems parodyti, kad net iš nieko galima padaryti kažką didelio, jei tik yra noro. Tikime, jog gal jau netolimoje ateityje galėsime tapti pavyzdžiais visuomenei ir dalintis turima motyvacija“, – tikslais dalijasi sportininkas K. Verbliugevičius.