Šalia olimpinės vilties – kylantis talentas

23-ejų šiaulietis nuo mažens užsiiiminėjo parkūru, vėliau atėjo į lengvąją atletiką, šuolius į tolį ir Lietuvos neįgaliųjų rinktinę. Praėjusią vasarą pasuko į ieties metimą ir devintą mėnesį lieja prakaitą Edmunto Matusevičiaus treniruotėse, šalia naujai sužibusios Lietuvos lengvosios atletikos žvaigždės Edžio Matusevičiaus.

Tinklapiui Parateam.lt J. Eigminas papasakojo, kaip atsidūrė ieties metime, ką duoda treniruotės su geriausiu šalies ieties metiku ir treneriu, kokius sau kelia tikslus sporte ir už stadiono ribų.

Kaip pradėjai dirbti su treneriu Edmuntu Matusevičiumi?

Baigęs bakalauro studijas Šiaulių universitete, sprendžiau, koks bus kitas žingsnis. Įstojau į Mykolo Romerio universitetą ir taip atsidūriau Vilniuje. Be to, dar sportuojant Šiauliuose, su trenere Janina Tribiene supratome, kad ieties metime man reikia dar vieno specialisto. Geriausias Lietuvoje yra Edmuntas Matusevičius. Taigi, ir sportas, ir studijos nuvedė į Vilnių. Paralimpinis komitetas mane pristatė E. Matusevičiui, tada paskambinau treneriui ir jau po savaitės atėjau į pirmą treniruotę.

Kokia buvo nauja pradžia su šiuo treneriu?

Ieties metimas – itin techniška rungtis, kuriai reikia ne metų ir ne dvejų, kad tu gerai mestum įrankį. Manau, treneris norėjo išsiaiškinti, kiek rimtai aš žiūriu į tą sportą. Nes jeigu aš po pusmečio mesiu viską, tai būsiu iššvaistęs daug jo brangaus laiko. Galvoju, per praeitą vasarą man pavyko įrodyti, jog aš į viską žiūriu labai rimtai. Nepraleidau nė vienos treniruotės, nors, lyginant su Šiauliais, čia viskas labai pasikeitė – penkias treniruotes per savaitę pakeitė dešimt treniruočių. Krūvis išaugo, norėjosi poilsio, visko, bet susiėmiau ir dabar esu viskuo labai patenkintas. Treneris – rimtas specialistas, žinantis, ką daro. Tiesiog reikia sekti lyderį, vykdyti nurodymus, stengtis ir viskas.

Treniruojiesi su sveikaisiais ietininkais, nepaisant regėjimo negalios.

Aš pats stengiuosi prisitaikyti ir važiuoti jų ritmu. Nenorėjau, kad jie prie manęs taikytųsi. Aišku, jei kažko nepamatau, tai pasakau. Bet neieškojau ir neieškosiu nei jokių išimčių, nei nuolaidų. Nei iš trenerio, nei iš kitų komandos draugų, ieties metikų, su kuriais sportuoju.

Nesu vienintelis iš paralimpinio sporto, besitreniruojantis su sveikaisiais atletais. Pavyzdžiui, Danas Sodaitis dirba su sveikaisiais sprinteriais. Man svarbu, kad treniruotėje nebūčiau pats geriausias, kad turėčiau į ką lygiuotis, ko siekti. Tai didina progresą. Be to, tai naudinga ir sveikiesiems, nes jie randa mažiau priežasčių kažko nedaryti. Tai natūraliai juos veda prie sunkesnių užduočių. Nelikus vietos pasiteisinimams, spartėja progresas ir sporte, ir asmeniniame gyvenime.

Ką tau reiškia treniruotės šalia naujai pakilusios žvaigždės Edžio Matusevičiaus?

Tai duoda labai daug. Mus sieja ne tik ieties metimas. Mes praktiškai bendraamžiai – mus skiria vos pora mėnesių. Aš į Edį žiūriu kaip į puikų profesionalą, kuris mane įkvepia. Taip pat žiūriu į jį kaip į bendraamžį, kuris duoda garo ir kuriam norisi nenusileisti, pasitempti aukštyn ir aukštyn. Žinoma, Edis daug kartų pajėgesnis už mane ieties metime. Tai motyvuoja ir veža. Didelė garbė treniruotis su juo. Labai džiaugiuosi. Bendraujame ne tik stadione, susirašome ir po treniruočių. Apskritai esu labai patenkintas visa komanda, kuri mane priėme tikrai šiltai. Viskas puiku.



Kovą su Edžiu Matusevičiumi, treneriu ir kineziterapeutu stovyklausite Japonijoje. Kokie tikslai?

Tris savaites praleisime Hiracukos mieste. Ten bus labai geras oras ir visos sąlygos treniruotis lauke. Norime atlikti kuo daugiau metimų treniruočių, kurios šiuo metu nelabai įmanomos Lietuvoje. Esu dėkingas komandai, kad pasiima kartu ir paralimpiniam komitetui už kelionės išlaidų padengimą. Manau, kad vienas iš mano tikslų – ieties metime priartėti prie 50 m zonos. Mėtyti, mėtyti ir mėtyti. Norisi kuo greičiau tobulėti, taisyti klaidas, kol jos neįsisenėjo. Tai ir duos ši stovykla.

Į ieties metimą perėjai iš kitos rungties – šuolių į tolį. Kas lėmė pasirinkimą?

Taip liepė širdis (juokiasi – red.). Jei rimtai, tai aš visada į metikus žiūrėdavau su pavydu. Mane tai traukė jau seniai. Šuoliais į tolį užsiiminėjau šešerius metus. Paraleliai pradėjau mėginti jėgas ieties metime ir galiausiai supratau, kad turiu pasirinkti vieną rungtį. Ir pasirinkau ietį.
Kas sieja šuolius į tolį ir ieties metimą? Tikriausiai vienintelis dalykas, kurį iš šuolių į tolį aš pasiėmiau į ieties metimą – fizinis pasirengimas: sprintai, bėgimai, šuoliai, svarmenys ir tap toliau.

Ieties metimą sieji su 2020 m. Tokijo ar su 2024 m. Paryžiaus paralimpiada?

Su Paryžiumi. Aišku, dar vyksta atranka į Tokiją, bet aš galvoju apie 2024-uosius. Tam laikui mano rezultatas turėtų būti aukščiausias. Koks jis bus? Nežinau. Mano tikslas – mesti ietį kuo toliau. Esu apie tai kalbėjęs su Edžiu Matusevičiumi. Jis man patarė, kad turiu tiesiog siekti mesti kuo toliau. O po to savaime ateis rezultatai, apdovanojimai ir visa kita. Man sakė, kad ateityje drąsiai galiu mesti virš 70 metrų. Šie skaičiavimai – iš kūno anatomijos, biomechaninių dalykų ir panašiai. Aišku, tai neįvyks greitai. Bet mano kūnas man leidžia pasiekti tokį rezultatą.
Prastesnis regėjimas kažkiek viską riboja, nes šioje rungtyje labai svarbu pačiam sportininkui matyti ieties skriejimą. Nes iš to gali pamatyti, ką padarei blogai. Pavyzdžiui, matydamas, kad ietis skrieja stačiau, gulsčiau, uodega į šoną ar žemiau linksta, tu gali pagal tai reguliuoti savo kūno judesius.

Kas tavo idealai ieties metimo rungtyje?
Iš lietuvių tai, be abejo, Edis Matusevičius. O iš užsienio sportininkų – vokietis Thomas Rohleris (2016 m. Rio de Žaneiro olimpinis čempionas, 2018 m. Europos čempionas – red.). Vokietis man imponuoja tuo, kad į ieties metimą irgi atėjo iš šuolių ir tapo labai didele žvaigžde.

Tavo hobis – parkūras. Ar jam dabar yra vietos tavo gyvenime?

Parkūras buvo dar prieš šuolius, prieš viską, juo užsiiminėjau nuo dešimties metų. Bet dabar atėjo pirmi metai, kai parkūras yra dingęs iš mano gyvenimo. Po dešimties treniruočių per savaitę nelieka noro dar papildomam fiziniam aktyvumui. Be to, nemanau, kad treneriui patiktų tokia mano veikla (šypsosi – red.). Šiaip parkūras man davė daug: koordinaciją, judesių valdymą. Tai padeda gyvenant su regėjimo negalia, susiduriant su kliūtimis aplinkoje. Visai kitaip jauti savo kūną. Dabar parkūras ilsisi lentynoje, bet kažkada dar grįšiu prie to. O kol kas visos mintys ir visos jėgos – ieties metime.

Studijuoji sporto industrijų vadybą. Sieji savo ateitį su šia sritimi?

Aš noriu ir pats sportuoti, ir padėti kitiems sportininkams su negalia. Manau, kad galėčiau tai daryti pabaigęs vadybos studijas. Visos mano veiklos siejasi su sportu ir sueina į bendrą tašką.