LŠPF vadovą vilioja ekstremalūs iššūkiai

Nuo 2017-ųjų Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijai (LŠPF) vadovaujantis vieno didžiausių pasaulyje tarptautinio audito tinklo bendrovės „Grant Thornton Baltic“ direktorius, 60-metis Genadijus Makuševas irgi buvo penkiakovininkas. 

O pastaruoju metu laisvalaikiu jis bėgioja maratonus, jų yra įveikęs net 18–a. Dar vienas federacijos prezidento pomėgių – alpinizmas. 2018-aisiais ir 2019-aisisias G. Makuševas tapo Lietuvos aukštuminio alpinizmo vicečempionu.

„Tačiau iki šių dienų išliko nostalgija jaunystėje pamiltai šiuolaikinei penkiakovei, kuriai atidaviau 10 savo gražiausių metų.  Su didelėmis viltimis žiūriu į Tokijo olimpines žaidynes ir tikiu, kad Lietuvos penkiakovininkai atiduos visas jėgas ir jose pasirodys garbingai“, - sako G. Makuševas
 

Olimpines žaidynes sunku įsivaizduoti be Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės meistrų. Į Tokiją kelialapius jau turi Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė ir Justinas Kinderis.

Ar dar kas nors turi galimybių papildyti olimpiečių komandą?

Olimpinėse žaidynėse kiekvienai šaliai galės atstovauti po dvi moteris ir du vyrus. 

Iki praėjusių metų Europos čempionato mūsų federacijos Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą, kad į Tokijo olimpines vyks tas sportininkas ar sportininkė, kuris pagal reitingą užims aukščiausią vietą iki olimpinių žaidynių pradžios. 
 

Moterų grupėje tapti olimpietėmis vilčių nepraranda ir dėl kelialapių dar kovoja Ieva Serapinaitė ir Aurelija Tamašauskaitė. 

Reitingo taškus renka ir Dovydas Vaivada, kuris pasauliniame reitinge kol kas yra devintas. 

Tačiau praėjusiais metais ir šiemet dar nestartavo daug stiprių penkiakovininkų, vyko vos keli atrankos turnyrai. 

Norint dalyvauti olimpinėse žaidynėse, Dovydui reitinge reikės patekti į 35-uką.  Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjunga (UIPM) teiks prašymą Tarptautiniame olimpiniam komitetui, jog olimpiadoje būtų leidžiama dalyvauti vienam sportininkui jos nuožiūra.

Mūsų penkiakovininkų lauks atsakingi startai Pasaulio taurės varžybose, kurių finalas bus surengtas gegužės mėnesį Seule ir nugalėtojas pelnys kelialapį į Tokiją, gegužę vyks ir pasaulio čempionatas, kuriame visi trys medalininkai pateks į olimpines žaidynes. 

2019-aisiais per Europos čempionatą buvo išdalyti aštuoni kelialapiai, o  šiemetiniame čempionate bus kovojama tik dėl reitingo taškų. 

UIPM tokio sprendimo dar nepriėmė, tačiau, kaip ir per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, didelis galimybes Tokijuje teisėjauti turi Edvinas Krungolcas. 
 

Tokios sudėtingos sąlygos vilniečiams buvo ir prieš ketverius metus, jos nepagerėjo ir dabar. 
 

Šiek tiek mažiau problemų tik dėl baseino. Pastačius Fabijoniškių baseiną, jame suteikta galimybė treniruotis mūsų olimpinės rinktinės nariams. 

Tačiau jaunimas, kuris ateityje pakeis mūsų lyderius, tokių sąlygų neturi ir treniruojasi sename sovietų laikų statytame mokykliniame baseine. 

Vilniaus lengvosios atletikos maniežas yra remontuojamas, bėgioti negalima, o salėje, kuriai irgi reikalingas remontas, vyksta  fechtavimo pratybos, todėl ji bus remontuojama vėliau.   

Anksčiau vilniečiai turėjo puikią jojimo bazę Belmonte, o dabar tenka ieškoti žirgynų, kurie galėtų priimti mūsų keturis žirgus ir ten su jais treniruotis. 

Jojama Riešėje, taip pat prie Vilniaus universiteto Botanikos sodo esančiame  žirgyne. 

Kai buvo reorganizuotas Lietuvos olimpinis sporto centras, žirgai buvo perduoti mūsų federacijai. 

Trys žirgai yra pakankamai senyvo amžiaus, su jais rengtis pasaulio ar olimpinėms žaidynėms jau didelė problema. Su pačiu geriausiu žirgu treniruojasi Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.   

Federacijai vadovauju nuo 2017-ųjų. Komanda jau buvo gera, iki man  atėjus dirbti. Federacijos Vykdomasis komitetas nepasikeitė, pasikeitė tik prezidentas. 
 

Visa komanda turi ilgametę darbo patirtį, man prie jos reikėjo tik prisiderinti. 

Nuo šiuolaikinės penkiakovės nebuvau visiškai nutolęs: paskutiniuosius 8-10 metų, prieš tampant prezidentu, buvau LŠPF Revizijos komisijos pirmininkas.

Vykdomojo komiteto narius pažinojau dar anksčiau, kai pats aktyviai sportavau. Tai – ir mano treneris Viačeslavas Kalininas, Jurijus Moskvičiovas, Henrikas Eismontas, o vėliau, kai jau vadovavau Revizijos komisijai, susipažinau ir su Andrejumi Zadneprovskiu.        

Treniravausi gal 10 metų (1971-1980 m.), tapau Lietuvos jaunių, jaunimo, suaugusiųjų čempionatų prizininku. Tačiau čempiono aukso medalio neturiu. 
 

Būdamas 19-os, įvykdžiau sporto meistro normą. Tačiau po metų, baigus Vilniaus universitetą, kuriame studijavau ekonomiką, nutrūko mano karjera. Jau buvau sukūręs šeimą, reikėjo ja rūpintis. 

Bet su sportu ir dabar draugauju. Prieš mažiau nei 10 metų pradėjau bėgioti maratonus ir jų jau esu įveikęs 18-a.  Esu bėgęs Varšuvos, Talino, Rygos, Vienos, Frankfurto maratonus. 2018-aisiais jų įveikiau 5, o praėjusiais metais – 3. Treniruojuosi vienas Vingio parke.

Dar vienas mano pomėgių – aukštuminis alpinizmas. 2018-aisiais ir 2019-aisisias tapau Lietuvos aukštuminio alpinizmo vicečempionu. 

Praėjusiais metais su savo keturių žmonių komanda įkopiau į savo aukščiausią kalną – Manaslu („Dvasios kalnas“) Nepale (8163 m), kuris pagal savo aukštį yra  aštuntas kalnas pasaulyje.          

Jeigu bus pasitikėjimas, geri rezultatai, - kodėl gi ne. 
 

Vadovauju tarptautinio audito tinklo bendrovei „Grant Thornton Baltic“, joje dirba 90 žmonių, darbas atima nemažai laiko. 

Tačiau, manau, ateina laikas, kai reikia ir kažką duoti. Šiuolaikinėje penkiakovėje praleidau 10 gražiausių savo metų, todėl nostalgija mano jaunystės sporto šakai liko.   

Šiuolaikinė penkiakovė Lietuvoje nėra masinė sporto šaka. Ji gana sudėtinga, ilgas kelias iki svaresnių rezultatų, todėl ir rėmėjus pritraukti pakankamai sunku. Jų turime, tačiau jų indėlis nėra didelis. 

Per Lietuvos čempionatus susirenka rungtyniauti apie 20 suaugusiųjų ir jaunimo grupių atstovų. Tai nedaug, todėl dažnai mūsų čempionatuose kviečiami dalyvauti Baltarusijos sportininkai, o kartais – latviai. 

Finansavimas – didelė mūsų problema. Panaikinus Kūno kultūros ir sporto departamentą ir sportui pradėjus vadovauti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, sporto reforma stringa, sportui nėra skiriamas pakankamas dėmesys, nes ministerija turi daug gerokai didesnių problemų.

Be Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pagalbos mums būtų sunku išgyventi, sportininkai nepelnytų medalių per svarbiausius metų startus.  

Tačiau LŠPF neturi pakankamai lėšų ugdyti pamainą, silpni mūsų klubai, kurių  turime septynis - Vilniuje, Kaune ir Telšiuose.     

Šiandien jaunimo tikrai turime neblogo, tačiau nežinau, kaip bus toliau. Ypač neramina prasta Vilniaus sporto bazė.  
 

Pamažu plečiasi mūsų penkiakovės geografija. Mūsų federacijos generalinio sekretoriaus Viačeslavo Kalinino iniciatyva 2017-aisiais Šiaulių sporto gimnazijoje buvo įsteigta sporto klasė, penkiakovė pradėta kultivuoti ir Telšiuose. Ten sporto bazė, ko gero, geresnė nei Vilniuje.

Todėl geriausieji mūsų penkiakovininkai dažniausiai daug laiko praleidžia treniruočių stovyklose – žiemą vyksta į Prancūziją, Turkiją, Egiptą. 

Šiemet kol kas jie dar nebuvo niekur išvažiavę, tačiau prieš kovo pradžioje prasidėsiančias Pasaulio taurės pirmo etapo varžybas Egipte jau vyks joms rengtis. 

Ten reitingo taškų rengiasi rinkti Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė, Ieva Serapinaitė, praėjusių metų Europos jaunimo iki 24 metų čempionė  Aurelija Tamašauskaitė, mūsų vyrai.  

Varžybas praleis Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, kuri į Pasaulio taurės etapus, kurių bus keturi,  įsijungs vėliau. 

Tikiu mūsų penkiakovininkais, manau, kad Tokijuje Laurai antrą kartą iš eilės nepasikartos tokia nesėkmė, kokia ištiko Rio de Žaneire. Ji – viena didžiausių mūsų vilčių. 

Mane, LŠPF prezidentą, stebina mano kartos treneriai Viačeslavas Kalininas, Eugenijus Kliosovas, Henrikas Eismontas, kurie ir šiandien rikiuotėje, turi daug energijos ir entuziazmo. 
 

Jų auklėtiniai ir anksčiau, ir dabar pasiekia gerų rezultatų. Kai toks sektinas pavyzdys, trenerio darbą renkasi ir buvę penkiakovininkai. Vilniuje gerai dirba Artūras Kalininas ir Tomas Makarovas, Kaune – Paulius Aleksandravičius. 

Tai buvo tikrai ypač sėkmingos varžybos, kurios vyko per Jonines Vingio parke ir sutraukė daugybę žiūrovų. 

Visos rungtys, išskyrus plaukimą, vyko Vingio parke. UIPM vadovai buvo sužavėti puikiai organizuotu renginiu, gražia aplinka, žiūrovų gausa. 
 

Pasaulio taurės finalą Vilniuje UIPM pripažino geriausiu metų renginiu pasaulyje, varžybos buvo pripažintos ir geriausiu metų sporto renginiu Vilniuje. 

Tas varžybas organizuoti buvo sunku, ypač plaukimo varžybas, kurios vyko  paskutiniąsias dienas gyvavusiame Lazdynų baseine, kuriame po jų jau niekas daugiau nebevyko. 

Problema buvo ir su žirgais, kuriuos teko gabentis iš Lenkijos. Jeigu Vilniuje turėtume gerą sporto bazę, apie tokio lygio varžybas būtų galima galvoti ir ateityje.  

2019-aisiais Kaune organizavome Europos jaunimo 17-19 m. čempionatą (be jojimo rungties), kur dalyvavo daugiau kaip 200 jaunųjų penkiakovininkų. Irgi sulaukėme puikių įvertinimų. Patirties rengti stambaus masto varžybas turime.