Kryptingas darbas subrandino saldžius vaisius

Klaipėdos “Žemaitijos dragūno” rankininkams pastaruosius dvejus metus neretai tenka skraidinti trenerį ant rankų. Uostamiesčio klubas tapo šalies rankinio lyderiu ir susižeria visus pagrindinius trofėjus.
 

Praėjusį sezoną Klaipėdos komanda iškovojo Lietuvos čempionato auksą ir laimėjo LRT Didžiąją taurę.
 

Šį sezoną “Žemaitijos dragūno” rankininkai pirmauja šalies rankinio lygoje, o praėjusį savaitgalį virš galvos vėl kėlė LRT Didžiąją taurę.
 

Artūro Juškėno treniruojama ekipa šeštadienį Kauno sporto halėje vykusiame finale 26:24 įveikė Vilniaus “Šviesą”. Klaipėdos komandą atlydėjęs gausus būrys sirgalių mačo metu ir po jo linksminosi skanduodami:”Išjunk šviesą!”

Treneri, dvejus pastaruosius metus “Žemaitijos dragūnas” Lietuvoje laimi visus titulus. Ar jūs taip sustiprėjote, ar varžovai susilpnėjo?

Velnias žino. Geras klausimas. Nemanau, kad varžovai susilpnėjo. Bet gal jau atėjo mūsų eilė, nes ne vienerius metus kryptingai dirbome. Nes visos komandos panašiai gyvena – ieško jaunimo, o stipriausi žaidėjai išvažiuoja į užsienį. O iš tų, kurie liko, mes turbūt dabar turime geriausius.
 

Mes sukūrėme jaunimo rengimo piramidę ir puikiai valdome situaciją sporto mokyklose. Pas mus nėra taip, kad geriausi sporto mokyklų rankininkai išvyksta ir vyrų klubas negali nieko padaryti.
 

Mes sugebame pritraukti rankininkus ne pinigais, o teisingu požiūriu. Nes jau penkiolikmečius žaidėjus pradeda įtraukti į komandą, jais rūpintis, todėl jie niekur nebėga.
 

Ar “Žemaitijos dragūno” komandos nariai – profesionalūs rankininkai?

Negaliu jų vadinti profesionalais. Tuos pinigus, kuriuos jie gauna už žaidimą, labiau galima būtų įvardinti transporto išlaidų kompensavimu, o ne atlygiu už darbą.
 

Dauguma mūsų komandos žaidėjų – studentai, trys rankininkai mokosi mokykloje, keli dirba. Beveik visi – klaipėdiečiai. Tik šį sezoną pirmą kartą pasikvietėme žaidėjų iš kitų miestų.
 

Į ekipą atvyko du panevėžiečiai – 195 cm ūgio 20-metis Tadas Stankevičius ir 200 cm ūgio 19 metų vartininkas Lukas Simonavičius, bei vienas šiaulietis – 17-metis 203 cm ūgio Jonas Truchanovičius. Manau, kad pasikvietėme šiuo metu perspektyviausius Lietuvoje esančius rankininkus.
 

Ar aukštaūgių rankininkų nenuvilioja krepšinio treneriai?

Jie nuvilioja jau vaikystėje. Tai – problema. Dėl to ir nevykdome atrankos – dirbame su tais, kuria ateina į rankinį. Negalime sau leisti, kaip krepšininkai, pasakyti vaikui: "Tu mums netinki, gal eik į kitą sporto šaką." Gerai, kad aukštaūgių lieka ir mums.
 

Daug metų Klaipėdos rankinį garsino “Maisto” komanda. Bet po to uostamiesčio rankininkai ilgam atsidūrė šešėlyje ir atsigavo tik pastaraisiais metais. Kas buvo nutikę?

“Maisto” klubas subyrėjo 1996-1997 metais, kai jį atsisakė remti mėsos kombinatas. Tada atsirado komanda Jaunimo rinktinė-“Klaipėda”. Ji tęsė “Maisto” kelią, o aš buvau šios ekipos treneris. Pirmą sezoną dar sugebėjome laimėti bronzą. Tačiau po to keturis patyrusius žaidėjus teko paleisti į užsienį, keli baigė sportininkų karjerą. Todėl beveik dešimt metų neblizgėjome – finansiškai niekada nebuvome stiprūs, o tada dar labai trūko ir patirties.
 

Dabartinės komandos pagrindą sudaro 1986 metais gimę sporto mokyklos auklėtiniai. Ši ekipa savo laiku tarp bendraamžių buvo ketvirta Europos čempionų taurės varžybose. Aplink šiuos žaidėjus ir lipdėme komandą.
 

Bet Europos taurės varžybose šį sezoną nepavyko nuveikti nieko – du kartus pralaimėjote Norvegijos miesto Elverumo klubui. Kodėl?

Kol kas turime per mažai tokio lygio varžybų patirties. Jei būtų galimybė sužaisti nors kelis mačus daugiau, gal ir pavyktų ką nors nuveikti. Be to, Europos turnyruose daugiau nėra komandų su tokiu mažu biudžetu ir amžiaus vidurkiu, kaip mūsų.
 

Šiemet nelabai tikėjausi ką nors daugiau laimėti ir Baltijos pirmenybėse. Maniau, kad atrodysime silpniau, nes latvių ir estų klubai daug tvirčiau stovi ant kojų. Bet viskas einasi neblogai ir realiai pretenduojame į finalo ketverto turnyrą, kuris vyktų Klaipėdoje. Namie neturėtume likti be medalių, nes pavyko nugalėti kiekvieną iš stipriausių komandų.
 

 

Ar jūsų žaidėjų nevilioja užsienio klubų skautai?

Kol kas tokių nebuvo. Be to, mes užbėgame toms vilionėms už akių. Žmogus, kuris sportuoja mūsų klube, turi turėti viziją. Visiems yra pasakyta – žaisi, baigsi aukštąją mokyklą, o po to galėsi važiuoti. Mūsų klubas net padeda surasti komandą, į kurią gali išvykti. Juk ateina laika, kai rankininkui reikia išvažiuoti – jis negali visą gyvenimą už 300 ar 400 litų žaisti. Žaidėjai nebėga. Jie baigia studijas ir tada važiuoja. Keliems rankininkams radome klubus Norvegijoje. Ir visi patenkinti. Nes jei nori išlaikyti žaidėją, turi jam kažką rimčiau pasiūlyti, o mūsų biudžetas šiuo metu to neleidžia.
 

Daug žmonių sako, kad neverta dalyvauti Europos turnyruose, nes tai labai brangu. Taip labai brangu. Bet dalyvauti reikia. Negali žaidėjui neduoti litų ir dar neleisti dalyvauti Europos taurėje. Kitaip ką aš atsakyčiau žaidėjui, jei jis paklaustų: ”Kodėl aš ateinu, sportuoju ir save laužau?” Gal tai bus geriausias jo prisiminimas ir vaikams pasakos, kad dalyvavo Europos turnyre ir žaidė su stipria komanda.
 

Juk to Norvegijos klubo, kuriam pralaimėjome, biudžetas yra apie milijoną eurų. Panašiai gyvena net mažesnės Ispanijos komandos.
 

Kelintą vietą tarp sporto šakų rankinis užima Klaipėdoje?

Reitingo nesudarinėjame. Bet gavome prizą kaip geriausia praėjusių metų Klaipėdos komanda. Bet tikrai negaliu sakyti, kad esame pirmi. Krepšininkai surenka daugiau žiūrovų.
 

Tiesa, rankinyje pirmaujame pagal žiūrovų skaičių šalyje. Nes stengiamės, kad žiūrovai ateitų į salę.
 

Mūsų salėje telpa iki 400 žiūrovų. Susirenka apie 200 žmonių. Mes vieninteliai iš rankinio klubų pardavinėjame bilietus į savo rungtynes. Bilietas kainuoja penkis litus. Kaina simbolinė, be to, vaikus ir pensininkus įleidžiame nemokamai. Visgi sugebame parduoti daugiau nei šimtą bilietų.
 

Jūsų sirgalių netrūko ir per Didžiosios taurės varžybų finalą Kaune.

Buvome išnuomoję du autobusus, kiti savu transportu atvyko – į Halę susirinko apie pusantro šimto mūsų gerbėjų.
 

Toks palaikymas labai įkvepia. Todėl ir namie per dvejus metus pralaimėjome tik vieną kartą – Norvegijos klubui. O sykį su latviais sužaidėme lygiosiomis. Kitus mačus laimėjome. Kai nėra savų žiūrovų, taip gerai nesiseka.
 

Ar po pergalės finale leidote žaidėjams atsipalaiduoti ir pašvęsti?

Žinoma. Ir visi skandavome sirgalių sugalvotą šūkį “Išjunk šviesą!”. Atsipalaiduoti galėjome, nes kita diena buvo sekmadienis, buvo laiko atsigauti. Pirmadienį jau treniravomės, nes laukia kitos svarbios kovos.

Tad Klaipėdos mero komandai pažadėtą apsilankymą pirtyje tenka atidėti, nes nerandame, kaip jį įterpti į savo grafiką.