Rinktinės lyderės nusiteikę kovai

Artėjant Europos čempionato atrankos rungtynėms su Olandija - pažintis su dviem Lietuvos moterų rankinio rinktinės žaidėjomis. Geriausia 2009 m. Lietuvos rankininke išrinkta, Vengrijos klube „ALCOA FKC Szekesfehervar“ rungtyniaujančia Laima Bernatavičiūte ir Vokietijos „Frisch auf Göppingen“ komandą atstovaujančia Birute Stellbrink. Rankinį jau pradinėse klasėse pasirinkę žaidėjos dabar yra vienos mūsų šalies rinktinės lyderių.
 

Kokia buvo jūsų pažintis su rankiniu, pirmosios treniruotės įspūdžiai?

Laima Bernatavičiūtė (L.B.): Rankinį pradėjau lankyti 4 klasėje pas trenerę Ritą Urnikienę, į pirmą treniruotę pasikvietė klasės draugė. Nuo mažens buvau judrus vaikas – domino viskas, kur buvo judesys, iššūkiai ir, aišku, kur galėjai įrodyti, kad esi už kitus stipresnis. Į pirmąją treniruotę nuėjau net neįsivaizduodama, kas yra rankinis. Patekau i vyresnių mergaičių grupę, todėl nelabai sekėsi įrodinėti savo tiesas – buvau mažiausia, net nesupratau į kurią aikštelės pusę bėgti.
 
Birutė Stellbrink (B.S.): Buvau trečioje klasėje, kai po pamokų su drauge nuėjom į pirmą treniruotę. Trenerė mus nužvelgusi nusišypsojo, kadangi buvom apkūnios merginos. Nors draugė greitai metė treniruotes, aš nutariau likti. Po to patekau į merginų komandą pas trenerę R.Urnikienę, kuri mane treniravo iki dešimtos klasės. Rankinis man davė tai, kas aš šiuo metu esu.
 
Kodėl būtent rankinis, o ne kuri nors kita sporto šaka?
 
L.B.: Lankiau ir domėjausi visomis sporto šakomis, būreliais, kurie buvo mokykloje. Mamos paskatinta išsirinkti vieną užsiėmimą nutariau rinktis rankinį. Tai mano sporto šaka, nes ji atspindi mano charakterį – visada turi kovoti iš visų jėgų, kol pasieki užsibrėžtą tikslą, be to, galima pasistumdyti (šypsosi – aut.past.). Sunkiausiai sekėsi suprasti, kad tai komandinė sporto šaka, reikia kamuoliu dalintis ir su komandos draugėmis, kad pergalė ar pralaimėjimas nepriklauso vien tik nuo tavęs.
 

B.S.: Domiuosi visomis sporto šakomis, tačiau rankinis yra mano sporto šaka, kurią aš pasirinkau vaikystėje. Mano tėtis yra krepšininkas, mama žaidė rankinį. Garliavoje, manau, nebuvo kitos sporto šakos mergaitėms, todėl išbandžiau rankinį. Tai komandinis žaidimas, reikalaujantis ištvermės, jėgos, greičio, todėl jis dinamiškas ir patrauklus.
 
Koks įsimintiniausias laimėjimas ir ką pasiekti labiausiai norėtumėt ateityje?
 
L.B.: Pirmą kartą Lietuvos moterų rankinio aukščiausios lygos čempione tapau pradėjus žaisti už Vilniaus „Eglės - Šviesos“ komandą. Už savo didžiausią dalį laimėjimų ir apdovanojimų turėčiau padėkoti treneriams Juozui Žalai ir Laimai Kavaliauskienei, kurie padėjo tobulėti, nuolat skatino kopti aukštyn rankinio karjeros laiptais.

Didžiausia mano svajonė, tikriausiai kaip ir visų sportininkų, yra sudalyvauti olimpiadoje. Jei ir netekų joje apsilankyti kaip žaidėjai, tai bent jau pasimėgauti vaizdais kaip žiūrovei.
 

B.S.: Šiuo metu žaidžiu „Frisch auf Göppingen“ klube, dalyvaujame Iššūkio taurėje (Challenge Cup). Jau antrą  sezoną iš eilės patenku į Bundeslygos rezultatyviausių žaidėjų dešimtuką. Tačiau pats didžiausias ir maloniausias pasiekimas buvo, kai man paskambino Jolanta Jankevičienė ir pakvietė atstovauti Lietuvos rinktinei – niekada nepamiršiu, kaip tuo metu jaučiausi. Neapsakomas jausmas prieš rungtynes, kai groja Lietuvos himnas, kai kūną nulieja šiurpuliai. Tai yra kažkas ypatingo, kitoks jausmas negu žaidžiant už klubą. Dėl to manau, kad kiekviena žaidėja, kuri yra pakviesta žaisti už Lietuvos rinktinę, turi tai priimti kaip didžiausią garbę.

Per savo karjerą labiausiai norėčiau su Lietuvos rinktine sudalyvauti Europos arba Pasaulio čempionate – tikiu, kad pavyks tai pasiekti.


 
Jau greitai susitikimas su Olandijos rinktine. Kaip, jūsų nuomone, klostysis rungtynės?
 

L.B.: Su olandėmis jau buvome susitikę, todėl gerai žinau, kad jos – rimtos  varžovės. Bet, kaip sakoma, – kamuolys apvalus. Motyvacija laimėti tikrai yra, tai bus gera proga atsirevanšuoti už pralaimėjimą. Pasiekti pergalę gali sutrukdyti per didelis noras laimėti, per didelis užsivedimas ir drebančios rankos, nes bus labai sunku rungtyniauti be susižaidimo tarpusavyje. 
 
B.S.: Daug rankininkių iš Olandijos rinktinės žaidžia Vokietijos klubuose, todėl teko jau ne kartą vienai prieš kitą rungtyniauti. Kai kurias žaidėjas pažįstu tikrai gerai, su vartininke vieną sezoną žaidžiau tame pačiame klube. Olandijos rinktinė demonstruoja greitą rankinį, kiekvieną varžovų padarytą klaidą puolime išnaudoja kontratakai. Poziciniame žaidime olandės kiekvienoje pusėje ieško kontakto ir bando veržtis iki galo. Todėl mūsų komandai reikalinga kantrybė, ilgas puolimas iki įvarčio, jei tai pavyks, tada galėsime su jomis kovoti ir gynyboje.
Kaip žaidėja niekada nespėlioju ir nesidalinu savo nuojauta. Tačiau, jeigu kovosime visos kartu, manau, kad turime tikrai gerus šansus.
 
Rungtynes žaisite namuose, Kauno sporto halėje. Ką perduotumėte sirgaliams, kurie ateis į rungtynes?
 
L.B.: Sirgaliai yra kaip aštuntas žaidėjas aikštelėje, todėl jų palaikymas visada yra labai svarbus ir didelis indėlis į pergalę, ypač kai rungtyniauja rinktinės. Esame maža šalis, todėl turime vienas kitą palaikyt ir visi kovot už rankinio gyvavimą, jo populiarinimą ir Lietuvos garbę.
 

B.S.: Žiūrovai, sirgaliai visada labai svarbūs. Visi, kurie ateis į Kauno sporto halę, prisidės, nors ir maža dalelyte, prie mūsų. Esate mums labai reikalingi, todėl palaikykite mus ir toliau – mes pasistengsime jums atsilyginti gražiu žaidimu.