Atgaivą randa Labanoro girioje ir pirtyje

Per tradicinį tarptautinį sportinio ėjimo festivalį Alytuje Vytautą Žurnią pasveikino Lietuvos sportinio ėjimo asociacija, įteikė specialų prizą ir gėlių. Festivalio metu veteranas neteisėjavo ėjikų kovoms, nebuvo ir varžybų informatorius. Galėjo ramiai stebėti ėjikų pasirodymus ir su savo bendraamžiais prisiminti, kaip jie anksčiau varžydavosi ėjimo takeliuose, padiskutuoti apie šiandienos Lietuvos sportinį ėjimą.

PRISIMINIMAI. „Gimiau ir augau Kaune, tačiau man daug kartų teko varžytis Alytuje, čia pasiekiau neblogų rezultatų. Apie praeitį liko tik gražūs prisiminimai. Upės vandens tekėjimo nesustabdysi, o gyvenimo atgal nesugrąžinsi. Aš nesigailiu, kad visą gyvenimą susiejau su sportiniu ėjimu“, – pasakoja Vytautas.

Garsusis ėjikas džiaugiasi, kad jo jaunystės gyvenimą pakoregavo keli puikūs pedagogai. Visų pirma Vytautas dėkingas Kauno 13-osios vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojui Lionginui Kulikauskuis, įskiepijusiam meilę sportui. Jis mokykloje surengė tarpklasines ėjimo varžybas, per kurias V. Žurnia susidraugavo su šia lengvosios atletikos šaka.

Vėliau talentingą sportininką treniravo Alfonsas Vietrinas, labiau garsėjęs kaip geras bėgikų treneris. Galop Vytautas pateko į tvirtas sporto visuomenininko trenerio Juozo Šliažo rankas. Būtent su šiuo treneriu susietos pačios svariausios Vytauto pergalės ir rekordai.

„Lėmė atsitiktinumas. J. Šliažo iniciatyva buvo surengtos „Sporto“ laikraščio ėjimo taurės varžybos, po kurių, nors ir finišavau vienas paskutiniųjų, buvau pakviestas treniruotis į jo vadovaujamą grupę. Turėjau iš ko mokytis ir į ką lygiuotis – grupėje treniravosi žinomi ėjikai Aleksandras Medvedevas, Jonas Kiseliovas, Romualdas Beresnevičius, kiti“, – prisimena Vytautas.

SVAJONĖ. Sukaktuvininko didžiausia svajonė buvo eiti taip greitai, kaip ėjo Melburno olimpinis vicečempionas, šviesaus atminimo Antanas Mikėnas. Jį Vytautas laiko visų laikų geriausiu Lietuvos ėjiku. Pradedant pirmuosius žingsnius į didįjį sportą, ir jam teko žingsniuoti su šia sporto legenda.

„Norint pasiekti įspūdingų rezultatų, reikia ne vien tik gerų sportinių batelių. Nors, žinoma, jų irgi reikia. Per savo sportinę karjerą jų sunešiojau gal 200 porų. Ėjikui svarbiausia – stipri širdis, gera sveikata. O mano vaikystė nebuvo rožėmis klota. Vos tik gavau pasą, tėvai dėl sunkaus gyvenimo pasiūlė dirbti. Įsidarbinau Radijo gamykloje, kur įgijau šaltkalvio specialybę – vakarais mokiausi, o radęs laisvo laiko treniruodavausi. Taip tęsėsi dvejus metus“, – dalijasi prisiminimais Vytautas.



Po to – studijos Kūno kultūros institute. V. Žurnia sąžiningai treniravosi, stropiai vykdė visus trenerio nurodymus. Po trejų ketverių metų kruopščių pratybų jau buvo pasiekta svarių rezultatų. Netrukus įvykdyti ir sporto meistro bei tarptautinio sporto meistro normatyvai, pagerintas pasaulio uždarų patalpų aukščiausias rekordas, laimėtos SSSR žiemos pirmenybės 10 km distancijoje.

VILTIS. Jubiliejų švęsiantis sportininkas buvo kviečiamas į SSSR rinktinės mokomąsias treniruočių stovyklas, per kurias kartu sportavo su to laikotarpio garsiausiais ėjikais – dukart olimpiniu čempionu Vladimiru Golubničiu, pasaulio čempionu Vladimiru Saldatenka, Nikolajumi Smaga.

„Nors ir neteko atstovauti Sovietų Sąjungos rinktinei, tačiau per pratybas iš tiesų patyriau malonių sportinio gyvenimo akimirkų. Lietuvoje dabar yra nemažai talentingų ėjimo sporto meistrų, tačiau jiems kažko trūksta, kad patektų į pasaulio elitą. Vis dėlto tikiu mūsų ėjikais, nes išlietas prakaitas per treniruotes anksčiau ar vėliau duoda gerų rezultatų“, – įsitikinęs Vytautas.

Gerus keturis dešimtmečius V. Žurnia dirbo Kauno technologijos universitete (anksčiau KPI) dėstytoju, tačiau gyvenimo dėsniai negailestingi. Nors ir jautėsi esąs dar geros darbinės formos, tačiau teko rašyti pareiškimą, kad į užtarnautą poilsį nori išeiti savo noru. Dabar tenka gyventi iš kuklios pensijos, nors darbo stažas yra daugiau nei 50 metų.

Kaip sako sukaktuvininkas, jeigu leis visagalis Dievas, su žmona, buvusia puikia lengvaatlete Rita Petrikaite jie švęs auksines vestuves. Dabar Vytauto laisvalaikis vis dar neatsiejamas nuo sporto: jis teisėjauja įvairiose varžybose, ypač džiaugiasi nuvykęs į Birštoną, į Antano Mikėno memorialo varžybas, arba Druskininkus, kur rudenį vyksta tarptautinės ėjimo varžybos. Per jas veteranas būna informatorius.

LABANORAS. „Vasarą laisvalaikį mėgstu praleisti miškuose, daugiausia Labanoro girioje, rinkdamas miško gėrybes. Na, o po to tenka paprakaituoti virtuvėje, džiovinant baravykus, verdant uogienes, kompotus. Mano ypatingasis desertas – lazdyno riešutais įdaryti agrastai. Moku pagaminti neblogos kokybės obuolių vyno, kelis litrus turiu net 25 metų senumo.