Tik bendromis jėgomis išgyvenamas sunkmetis

Vilma Venslovaitienė yra tas žmogus, kuris „Žalgirio“ atkūrimo procese nudirbo milžinišką darbą. Pradžioje vadinta „Žalgirio“ atkūrimo projekto vadove, dabar – vykdančioji direktorė. Kaip ir projekto pradžioje, taip ir dabar ši veikli moteris daro viską, kad „Žalgiris“ atgimtų Vokietijos klubų pavyzdžiu – būtų bendruomeninis, skaidrus, ilgalaikis.

Vilma, vertinant Jūsų nudirbtus darbus atkuriant „Žalgirį“, matosi, kad futbolo pasaulyje jūs – ne naujokė. Kaip yra iš tikrųjų?

Gyvenimas susiklostė taip, kad teko ne vienerius metus dirbti futbolo versle. Pradėjau nuo darbo su sportinės veiklos kontraktais, o vėliau dirbau su futbolo klubais ir kitais su futbolu susijusiais projektais.
 

Kodėl ėmėtės būtent Vilniaus „Žalgirio“ atkūrimo projekto? Gal pati žaidžiate futbolą?

Na, futbolą teko žaisti tik vaikystėje – su berniukais kieme. Bet tai nebuvo mano mėgstamiausias žaidimas (šypsosi). Šio projekto ėmiausi, nes futbolo verslo technologijas išmanau. Pavasarį ruošiau Vokietijos III Bundeslygos klubui verslo koncepciją, teko išstudijuoti Vokietijos futbolo klubų darbo organizavimą, įsigilinti į jų sukauptą patirtį, todėl mielai prisijungiau vasarą prie Klaipėdos bendruomenėje kilusios iniciatyvos sukurti bendruomeninį futbolo klubą.

Dar prieš pradedant projektą Klaipėdoje, teko bendrauti su „Žalgirio“ vadovais. Tačiau tada šio projekto imtis nesiryžau. Jaučiau atsakomybę užbaigti pradėtus darbus, o ir sostinės verslo aplinka man buvo nežinoma. Todėl, pasitarę su kolega, nutarėme nepradėti.

Praėjus geram mėnesiui nuo pirmojo kontakto su žalgiriečiais į mus kreipėsi ponas Ritas Vaiginas, tuo metu Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus pavaduotojas, paskirtas eiti generalinio direktoriaus pareigas su mintim, kad reikia atkurti „Žalgirį“. Jo iniciatyva, jo dėka ir pastangomis ėmėmės šio iššūkio.


 

Kada pradėjote sostinės komandos gaivinimo darbus?

„Žalgirio“ atkūrimo darbai prasidėjo 2009 m. gruodžio mėnesį. Paruošėme viziją, veiklos koncepciją ir darbo planus, suskaičiavome biudžetą ir turėdami tikslą suspėti 2010 m. sezonui, pradėjome labai labai labai daug dirbti. Buvo svarbu įvertinti, ar realu atkurti šį istorinį vardą. Po trijų savaičių įtempto darbo jau galėjome tvirtai atsakyti, kad mes – projekto grupė – tai padaryti galime. Su šiuo atsakymu ir grįžome pas žalgiriečius.
 

Atvesdama „Žalgirį“ į A lygą nudirbote milžinišką darbą. Kas buvo sunkiausia?

Daug buvo sunkių momentų. Ypač sunku buvo susitvarkyti su LFF licencijavimo keliamais reikalavimais. Bet suprasdami, kad tai būtina sąlygą „Žalgirio“ atgimimui, kibome į darbus. Dar prieš imdamiesi šio projekto žinojome, kad atgal kelio nebus: reikės daug ir sunkiai dirbti, kad tokiu sunkiu šalyje metu ir per tokį trumpą laiką būtų galima padaryti šį mažą stebuklą.
 

Ar šiame procese buvo žmonių, be kurių „Žalgirio“ tokio, koks yra dabar, nebūtų?

Taip. Šiame kelyje sutikome ir suradome daug „Žalgirį“ mylinčių žmonių. Gerbiamo Rito Vaigino impulsas pradėti šį darbą suveikė „sniego gniūžtės“ principu. Mes, projekto grupė, kartu su žalgiriečiais aplink save pradėjome burti futbolą mylinčių žmonių bendruomenę. Ir ji didėja.

Dar kartą noriu padėkoti vienos didžiausių Europoje internetinių lošimų bendrovės vadovams už patikėjimą „Žalgirio“ idėja. Be Vilniaus politikų ir verslininkų, kurie prisijungė prie mūsų ambicingo, bet nuoširdaus tikslo, taip pat būtume nedaug tepadarę.

Pagarba Lietuvos futbolo federacijai, kad dirba pagal šūkį – „už futbolą“. Be „Žalgirio” sirgalių šis klubas niekada nebūtų pakilęs iš pelenų. Tai jų nuopelnas, kad „Žalgiris“ išliko ir turėjo galimybę atgimti. Ačiū JIEMS visiems už palaikymą sunkiu momentu.
 

Atgimusį „Žalgirį“ įvardinate bendruomeniniu. Ką tai reiškia? Kodėl pasirinkta būtent tokia forma?

Vilniaus miesto futbolo draugija „Žalgiris“ yra atkurta pagal Vokietijos futbolo klubų pavyzdį. Norime, kad „Žalgiris“ būtų miesto bendruomenės. Šio klubo nariu, rėmėju ar vienu iš savininkų gali tapti bet kuris miestelėnas mylintis „Žalgirį“, futbolą ar tiesiog norintis prisidėti prie jo vystymo.

Miesto tapimas dalininku ir gerbiamo mero sprendimas tapti garbės prezidentu – tai visų pirma puikus pavyzdys sostinės bendruomenei, kad tik bendromis jėgomis galime išgyventi sunkmetį. Antra, tai – skaidrumo, VMFD „Žalgirio“ tikslų ilgalaikiškumo patvirtinimas. Mums, projekto grupei, – tai pats geriausias „Žalgirio“ atkūrimo vizijos ir veiksmų plano įvertinimas.
 

Praėjusiame sezone „Žalgiris“ vegetavo. Šiais metais grįžusi į A lygą komanda sezono starte iškovojo pergalę ir lygiąsias. Kokį „Žalgirį“ matote sezono pabaigoje ir ... po trejų metų?

Sezono pabaigoje Vilniaus „Žalgiris“ bus susižaidusi ir kovinga komanda. Lietuvos futbolo federacijos A lygoje yra daug stiprių komandų, bet mes pasiryžę kovoti. Kaip „Žalgiris” atrodys po trejų metų? Manau, tai parodys laikas ir mūsų visų darbas. Planą, kaip komanda turėtų atrodyti, turime, tačiau apie jį dar anksti kalbėti.
 

Kokius konkrečius tikslus keliate komandai?

Taip susiklostė, kad šiais metais sukanka 600 metų „Žalgirio“ mūšiui. Todėl pagrindinis komandai keliamas tikslas – kovoti už „Žalgirio“ vardą! Kiekvienam futbolininkui – kovoti už savo ateitį!
 

Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad futbolas – vyriškas sportas. Jūs ne tik dirbate „Žalgiryje“, bet dar ir esate direktorė. Kaip susitvarkote su 40 vyrų?

Tiesiog esame viena komanda siekianti bendrų tikslų, o darbe vyrai ir moterys neegzistuoja – tiesiog mes visi esame darbuotojai, turintys savo tikslus ir atsakomybes.
 

Futbolininkai – prietaringi žmonės. Jie tiki, posakiu: „Kiek su komanda autobuse į varžybas važiuoja moterų, tiek įvarčių grįš namo“. Jūs į rungtynes kartu su komanda vykstate?

Niekada nevažiavau viename autobuse su komanda! Ne tik į autobusą nelipu, bet rungtynių dieną stengiuosi būti kuo toliau nuo jo. Nes ir aš esu prietaringa (juokiasi).