Prezidentas svajones pasiryžęs paversti kūnu

  
Dar ne taip seniai skambiomis pergalėmis garsėjęs Lietuvos rankinis, diktavęs madas ne tik buvusioje SSRS, bet ir senutėje Europoje, dabar jau labai toli nuo buvusių aukštumų. Kodėl taip atsitiko? Kodėl ilgai visais atžvilgiais mūsų šalyje pirmavusi sporto šaka taip smarkiai apleido savo pozicijas? Kaip pasiekti, kad rankinis atsigautų, atgimtų? Apie tai „Sportas“ kalbasi su naujuoju Lietuvos rankinio federacijos (LRF) prezidentu Edžiu Urbanavičiumi.
 

Beveik metus Lietuvos rankinis buvo be valdžios. Nuo tada, kai buvusį LRF prezidentą Vytenį Andriukaitį pernai išrinko į Seimą, tik 2009 m. spalį įvykusi LRF rinkimų konferencija buvo vaisinga. Kodėl viskas taip ilgai užtruko?
Iki „vaisingumo“ rinkomės net tris kartus. Pirmąsyk, dar šių metų pradžioje, nebuvo kvorumo. Susirinkus antrąkart, jo jau nebereikėjo, tačiau susirinkimas tebuvo parengiamasis. Norinčiųjų vadovauti mūsų šalies rankinio bendrijai nebuvo. Visai nekeista, nes federacijos finansinė būklė buvo ir tebėra sudėtinga. Bendra LRF skola šiuo metu siekia 560 tūkst. litų, iš jų 192 tūkst. litų – LRF paimta banko paskola, 60 tūkst. litų – neišmokėti atlyginimai darbuotojams ir treneriams. Man, kaip pretendavusiam į LRF prezidentus, antrajame susirinkime, lyg ir suteikiant tam tikrą mandatą, buvo pavesta surinkti patikimą komandą – naująjį LRF vykdomąjį komitetą. Gavęs įgaliojimus ieškoti komandos narių, beveik metus tai ir dariau. Buvo tikri kančių keliai. Kalbėjausi su daugeliu įvairių žmonių, galinčių padėti rankiniui. Nors situacija sudėtinga, galų gale pavyko surinkti vykdomąjį komitetą. Spalį įvykusi LRF konferencija jį patvirtino, o mane išrinko federacijos prezidentu. Mūsų surinktas naujasis vykdomasis komitetas susilaukė didžiulio pasitikėjimo. Buvau labai nustebintas, kad mane išrinko vienbalsiai – gavau 26 balsus. Pasitikėjimas – geras ir svarbus dalykas. Manau, kad Lietuvos rankinio būklė verčia pagaliau visus atsibusti ir baigti manyti, kad visos problemos išsispręs savaime. Tik mes patys galime išspręsti savo problemas.
 

Jums, kaip niekam kitam, gerai pažįstamas Lietuvos rankinis ir jo dabartinė būklė. Pabandykite įvardyti pačias svarbiausias mūsų šalies rankinio problemas.
Rankinio padėtis nėra beviltiška ar visai be išeities, antraip nebūčiau sutikęs užimti šių svarbių, sunkių ir labai atsakingų LRF prezidento pareigų. Rankiniui labai trūksta ne tik pinigų – labiausiai stinga dėmesio ir dalykiškos visos šalies sporto įstaigų paramos, konstruktyvaus susidomėjimo. Manau, kad pati svarbiausia priežastis, kodėl dabar tokia rankinio padėtis – nepakankamas mūsų pačių, visos rankinio visuomenės, aktyvumas ir veiklumas. Kartais net atrodo, kad visa mūsų energija ne vienus metus buvo nukreipta į tarpusavio rietenas, kurios, kaip matome, prie gero neprivedė. Apsileidome ir patys nedarėme nieko, sunkiai suvokdami, kad buvę Lietuvos rankinio klestėjimo metai jau niekada nebegrįš. Federacija turėjo ir visą laiką turi atlikti pagrindinį vaidmenį – formuoti rankinio plėtros strategiją ir prižiūrėti, kaip ji įgyvendinama.
 

Įvardykite pagrindines strategijos kryptis.
Jos viso labo trys. Viena su kita glaudžiai susijusios, viena be kitos neįmanomos ir visos trys puikiai visiems žinomos. Pirma kryptis – darbas su rankinio atžalynu, vaikų, jaunių, jaunimo rankiniu. Jei neturėsime, jei neužsiauginsime patikimos pamainos, jei į stipriausius mūsų šalies klubus ir rinktines neateis pajėgūs rankininkai ir rankininkės iš Druskininkų, Pasvalio, Skaudvilės, Eišiškių, Utenos, Alytaus, Radviliškio, Klaipėdos, Šiaulių, Tauragės, Panevėžio, tada tikrai, kaip sakė Vincas Kudirka, nei sėsim, nei pjausim. Labai reikia jaunų, entuziastingų ir patriotiškai nusiteikusių trenerių. Kur jie? Jų yra. Ir daug gerų. Bet už langų jau nebe pokario metai, o XXI amžius. Treneriams reikia gerų ir jiems keliamus reikalavimus atitinkančių darbo sąlygų. Reikia dėmesio. Ir paties elementariausio žmogiškojo, ir konkretaus materialiojo. O kur visa tai? Taigi, antra kryptis – normalūs atlyginimai, tinkamos bazės. Bazių labai stinga. Jų trūkumas tiesiogiai veikia rankinio lygį ir trenerių stygių. Nesunku suskaičiuoti, kiek galėjo visoje Lietuvoje atsirasti sporto bazių, jei šimtai milijonų litų nebūtų buvę sukišta ir dar tebekišama į arenų monstrų statybas. Tokių arenų, kaip nacionalinio stadiono, statybos nori nenori primena pasakėčią apie jautį ir varlę, apie pastarosios besaikį pūtimąsi. Visiems žmonėms prieinamų sporto bazių statyboje beviltiškai atsilikome nuo latvių ir estų. Trečias aspektas – mūsų pačių vadyba, LRF sekretoriato darbas. Tai sporto šakos valdymas, požiūrio į ją formavimas, tvarka. Manau, kad šioje srityje naujam vykdomajam komitetui tai tiesiog nearti dirvonai, plėšiniai. Visų trijų krypčių galutinis rezultatas – nacionalinės rinktinės. Taip buvo, taip ir turės būti.

  
Ar teisingas pasirinkimas nebesiųsti į Europos ir pasaulio čempionatus jaunimo rinktinių?
Nėra už ką, trūksta lėšų. Privalome taupyti. Bet jaunimo rinktinių neišardysime. Vienus metus nedalyvausime Europos ar pasaulio čempionatų atrankos varžybose. Mūsų jaunimui bus rengiamos treniruočių stovyklos, draugiškos tarptautinės varžybos. Po metų spręsime, ką daryti toliau.
 

Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos moterų ir vyrų lygas?
Labai gerai, kad lygos yra. Visa problema, kad mūsų šalies klubai nesugeba jomis pasinaudoti. Suprantama, kad dabar sunku, kad klubai, kaip ir pati LRF bei rankinio lygų vadovai, vaikšto tais pačiais „kančių keliais“, ieškodami būdų, kaip išgyventi. Bet vis dėlto klubai turėtų būti lygų varomoji jėga, jų politikos formuotojai, o lygos turėtų įgyvendinti jų tikslus. Dabar dažnai būna atvirkščiai.
  
Mąstydamas apie rankinio ateitį, pasakykite ką nors optimistiško. Pasvajokite.
Tikiu, kad mūsų naujai komandai – LRF vykdomajam komitetui – pavyks suformuoti naują progresyvų visuomenės ir valdžios požiūrį į rankinį kaip į visokeriopai reikalingą, prieinamą, populiarią, tinkamai Lietuvą reprezentuojančią sporto šaką ir pasiekti, kad mūsų rankininkai pagaliau atstovautų šaliai olimpinėse žaidynėse. Pasitikėjimas – geras ir svarbus dalykas. Manau, kad Lietuvos rankinio būklė verčia pagaliau visus atsibusti ir baigti manyti, kad visos problemos išsispręs savaime. Tik mes patys galime išspręsti savo problemas. Tikiu, kad mūsų naujai komandai – LRF vykdomajam komitetui – pavyks suformuoti naują progresyvų visuomenės ir valdžios požiūrį į rankinį kaip į visokeriopai reikalingą, prieinamą, populiarią, tinkamai Lietuvą reprezentuojančią sporto šaką.