Amberio darbas - linksmintis arenoje

Europos vyrų krepšinio čempionate neįmanoma nepastebėti ne tik krepšinio žvaigždžių, žavių šokėjų, po areną zujančių savanorių, bet ir penkių geltonai apsirengusių personažų didžiule, lašo formos galva.
 

Po čempionato simbolio kaukėmis slepiasi trys teatro edukologijos studentai, jų dėstytojas ir, kaip patys sako, draugas. Arenoje šėlstantys vaikinai tikina, kad jų darbe vaidybos nėra, tik improvizacija.

 

Improvizuotas buvo ir interviu su šį kartą be kaukių pasirodžiusiais trimis Amberiais. Ratu susėdę studentai: klaipėdietis Benas, visaginietis Dima ir iš Mažeikių kilęs Valentas kalbėjo vienas per kitą, šiek tiek pašoko, padainavo ir papasakojo čempionato talismano darbo subtilybes.
 

„Mes esame Bemberis, Dimberis ir Vamberis, - juokėsi Amberiai, -  visi turime kažkokį išskirtinį bruožą, kad mus pažintų kai bendraujame su žmonėmis.“
 

Benas: Tiesiog gavome labai gerą pasiūlymą, kurio negalėjome atsisakyti, nes atsisakyti sudalyvauti Lietuvoje vykstančiame Europos čempionate būtų tiesiog kvaila. Dabar turime galimybę virti toje virtuvėje kartu su visais krepšininkais, savanoriais, pamatyti ir pajusti viską iš vidaus ir išsinešti kažką tokio, ko greitai tikrai negausime.
 

Dima: Susitikti su žmonėmis iš įvairių kraštų, pažinti tas kultūras. Labai draugiškų žmonių čia yra. Labai vertinu tokius susitikimus.
 

Valentas: Labai linksma būti Amberiu, visi tave myli, tu visus myli. Ateini į areną ir visi vaikai šaukia: Amberi, čipolinai, cepelinai. Tada sakau: aš Amberis. Būna labai faina su sirgaliais fotografuotis ir šiaip su Lietuvos valdžia pabendrauti. Ateina visi liūdni, bet Amberis jiems pakelia nuotaiką.
 

Benas: Mums daug padeda tai, kad studijuojame teatro edukologiją ir užsiiminėjame šiek tiek improvizacija, kuri mums padeda nepasimesti kai kuriose situacijose. Čia mes viską improvizuojame, viską darome prisitaikydami prie aplinkybių.
 

Dima: Pradžioje buvo visiška improvizacija, paskui jau atsirado kažkokie fiksuoti judesiai, žaidimas su žiūrovais. Dauguma klausinėjo ar mus kas nors apmokė kaip elgtis būnant Amberiu. Ne, papraščiausiai viską darome nuo savęs.
 

Benas: Vienintelė inspiracija, kurią gauname yra sirgaliai, kurie grąžina kažką. Nuo to atsispiriame ir tada viskas gimsta vietoje. Visas šou gimsta nuo to, kad žmonės kažką duoda iš širdies, pavyzdžiui ateina, apsikabina ir sako: Amberi, tu geriausias.
 

Dima: Ir visi klausinėja ar sunki galva, ar batai sunkūs. Na taip, iš pradžių įlendi į kostiumą ir būni visas šlapias. Atrodo 10 valandų atlaikyti labai sunku, bet išėjus į aikštę, visi sirgaliai įeina į žaidimą su Amberiu. Pakeli bangą ir jie grąžina tą energiją. Tos 10 val. man prabėga kaip pamoka mokykloje.
 

Benas: Užimti žmones tada, kai praktiškai nevyksta nieko ir nebūti tiesiog pliušiniais meškiukais, kuriuos pardavinėja. Reikią, kad būtų įdomu, kad būtume veiksme.
 

Dima: Būti visų draugais ir palaikyti visas komandas.
 

Benas: Visi galvoja, kad mes už Lietuvą. Jei galėtume kalbėti, būdami su kostiumais, pasakytume, kad esame už visus, už gražų žaidimą. Amberis tokiu tikslu ir sukurtas, kad būtų visiems linksma, gera, kad vienytų.
 

Dima: Ir jis yra Europos (pabrėžė) čempionato talismanas, o ne Lietuvos.
 

Valentas: Tiesiog reikia nepersistengti. Paploti kai įmeta ir nedaryti kažko išskirtinio. Žinoma, kai žaidė lietuviai reikėjo labai susikaupti, nes Valančiūnui įdėjus į krepšį norėjosi pašokti į orą ir  rėkti: aaaaaaaaaaa. Šiek tiek gal persistengiau (juokiasi).

Dima: Man tai į darbą jau seniai nepanašu. Tiesiog mėgaujuosi tuo ir mes net patyliukais kalbame, kaip reikės į tą realų gyvenimą grįžti, nes jau pripratome čia. Viskas ką darome yra faina, teigiama ir visiems priimtina ir tada dar maloniau.
 

Benas: Tai negali būti tiesiog darbas, nes galiu drąsiai pasakyti, kad niekas kitas čia negauna to, ką gauname mes. Turime priėjimą prie visko, toks draugiškumas, vien teigiamos emocijos, tada tikrai pasijaučiame reikalingais, nors iš pradžių galvojau kam reikia tų talismanų, vis tiek visiems įdomus krepšinis. Tačiau, kai praeini pro žiūrovus ir matai kiek laimės tai suteikia laimės. Kai matai, kad sėdi mergaitė ir turi pasidariusi marškinėlius su Amberio nuotrauka, o pamačiusi dar ir apsikabina. Tai yra nuostabu.
 

Dima: Arba spindinčiomis akimis vaikai bėga į mus. Kartais būna vaikų, kurie bijo prieiti, tačiaau perlipa tą baimės kartelę ir vėliau negali nuo Amberio atsiplėšti.
 

Valentas: Tai labai mielas darbas, nes esi pats mieliausias personažas Lietuvoje. Tiesiog miela būti Amberiu. Aš dar esu išskirtinis Amberis, nes ant kairiojo skruosto turiu bučinį. Tai reiškia, kad sirgaliai mane myli. Padarėme tikrą fotosesiją, gal 20 nuotraukų skirtingomis pozomis ir tada mergina mane pabučiavo. Bandžiau nusivalyti, bet nepavyko. Matyt kažkoks super lūpdažis buvo. Užtat mane dabar labai lengva pažinti: mažiausias ir su bučiniu.


 

Nepavargote nuo krepšinio maratono?

Valentas: Pirmą dieną padirbėjęs sakiau, kad galėčiau tokį darbą dirbti visą gyvenimą. Dar nesu pavargęs. Aišku, būna, kad ateini liūdnas, nes visokių įvykių gyvenime pasitaiko, bet užsidėjus kaukę – atgyji, dirbi ir tūsiniesi savo kaukėje. Su kostiumu galime daryti ką norime, turime visišką laisvę, galime bet kaip save išreikšti, nes niekas mūsų nemato, o kam reikia – tas susižino kas po kauke slepiasi. Šis darbas gali ir ateičiai praversti, todėl būdamas Amberiu bandau daryti viską, ką galiu geriausio.

 

Dima: Aš puikiai jaučiuosi. Atsikėlus jaučiasi nuovargis, bet pradėjus judėti, išėjus į areną, pilną žmonių, akys išsprogsta ir suprantu kiek daug veiksmo tuoj bus.
 

Benas: Čia tikrai ne mitas, kai sako, kad iš žmonių galima pasisemti energijos.  Jei jos ir neturi, apsirengęs ir išėjęs į aikštę tos energijos įgauni. Kartais net pačiam keista atrodo kai tiek dienų iš eilės, po kelias rungtynes per dieną ir tos energijos vis tiek yra.  Jei žmonėms duodi šypseną, tai ir mums jie kažką duoda.
 

Dima: Nusiėmus galvą ir einant į rūbinę, atrodo, kad visas žliaugi prakaitu, bet net liežuvis pro dantis kyšo kaip šypsaisi. Aš net nenoriu, kad likęs laikas greitai praeitų, norisi per jį kuo daugiau nuveikti, tik nežinau ką čia dar galima padaryti. Norisi kuo daugiau pasiimti, tik nebežinau ko (juokiasi).
 

Dima: Žaidžiau kažkada. Krepšinis mano mėgstamiausia sporto šaka, kurioje daugiausia laiko esu praleidęs.
 

Benas: Tikrai nėra taip, kaip pavyzdžiui spaudos centre sėdi kokie nors vokiečiai kompiuterius pasidėję ir žiūri futbolą. Prieini, patapšnoji jiems per petį, o jie sako: krepšinis užknisa.
 

Valentas: Aš labai mėgstu žaisti krepšinį. Vaikystėje net penkis metus žaidžiau. Ir net su Artūru Jomantu žaidžiau. Taip, jis yra iš Mažeikių, mano dėdė buvo jo treneris. Jis buvo septintokas, o aš buvau antrokas, mes kartu žaidėme ir aš jam per klyną landžiojau. 
 

Benas: Galva (Juokiasi).
 

Dima: Na nežinau, gal batai net sunkesni (juokiasi).  Gal sunkiausia būna kai nors ir atėję čia pasilinksminti žmonės būna bet būna  neigiamai nusiteikę, padaugina, nežino kur energiją dėti. Todėl baisiausia ištverti tuos daužymus per galvą, kai viduje garsas kaip per bugną nueina. Stumdymai, tampymai, nesuderinti žmonių judesiai – tai būna nemaloniausia.
 

Benas: Sunku nepamiršti, kad tu viduje tai ne išorėje, nemalonu, kad kažkas tampo, lenda į burną pažiūrėti kaip atrodai. Žinoma, reikia suprasti, skirtingų žmonių ir norai skirtingi. Bet kartais tikrai trūksta, ypač iš lietuvių, to gražaus bendravimo. Turi būti kažkiek pagarbos. Nereikia tempti už rankos ir sakyti: ateik čia, nusifotkinsim, palauk dar paskambinsiu tuoj pora žmonių ateis. Dėl to sunku neišlipti į paviršių, neatstumti, o išlaukti, išbūti, susitvardyti viduje. Svarbu, kad visada veide yra šypsena, nesvarbu kas viduje dedasi.
 

Valentas: Man sunkiausia būna nustovėti vietoje, aš nemoku. Ir sunku nusiėmus kaukę būti Valentu, o ne Amberiu, nes labai lengva įsijausti į personažą.
 

Dima: Pastoviai (Juokiasi). Kartą šokome nuo batuto, viskas buvo suderinta: šokėja pašoka, abejose čiužinio pusėse – batutas, tada mes bėgame ir susitrenkiame krūtinėmis. Bet viskas išėjo taip, kad vienas nukrito ant kito. Nepaisant to atsistojome, tęsėme pasirodymą, nors viduje isteriškai juokėmės.
 

Benas: Man tada jau galva buvo atsisegusi, dar dvi sekundės ir galėjo nukristi, bet tada suvokiau, susitvarkiau, visi pamojavome ir nubėgome. Buvo labai juokinga ir faina.
 

Valentas: O aš kartą pamačiau tokią prancūzų sirgalę, tokia mažutė, gražutė, mano metų maždaug. Realiai jei būčiau buvęs be kaukės, būčiau priėjęs ir ją pabučiavęs. Su kauke taip pat nuėjau, pabučiavau. Po rungtynių, jau be kaukės nuėjau į aikštę ir vėl pamačiau tą sirgalę, mirktelėjau jai, oro bučinį pasiunčiau ir tada prisiminiau, kad aš be kostiumo. Pamačiusi, kad šlubuoju, suprato kas aš. O šlubuoju tai dėl kitos nelabai linksmos istorijos. Prieš rungtynes dariau makštą su teisėjais, buvau apšilęs, nes visą dieną judėjau. Dariau špagatą, mano Amberio batas paslydo ir aš padariau pilną špagatą, ko paprastai nepadarau. Tada man dvejose vietose įtrūko sausgyslė ir dabar labai skauda, bet aš nemoku nešokti, nemoku nejudėti, ir toliau einu, nesvarbu kokia mano savijauta, nes aš – Amberis.
 

Dima: Kas juokingiausia, tai žmonės klausia: Amberis yra ji ar jis? Kaip, pavyzdžiui, manęs. Aš tikrai nesu liekno sudėjimo ir net nežinau kokia moteris turėtų turėti tokias išpampusias kojas. Bet jei turėtume moteriškę, manau, būtų įdomu. Gal net šokį galėtume kokį sugalvoti..
 

Valentas: Bet niekas nematytų, kad po kauke moteris. Na, nebent kaspinėlį kokį jei prisegus..
 

Benas: Manau, kad tai būtų tiesiog paįvairinimas. O dabar yra kaip yra.
 

Dima: Iš pradžių susitariame keli Amberiai turi būti. Ateiname likus maždaug dviems valandoms iki pirmų rungtynių ir būname visą likusią dieną. Išeiname maždaug 23.30 val.
 

Valentas: Turururu rururu rururu amberis! Šokam per ją.
 

Benas: Vis dar planuojame padaryti specialų šokį. Turėtų būti įdomu.