Lietuviai Alpėse nepamiršta mokslų

„Jeigu olimpiada vyktų dabar, jie į ją tikrai patektų, nes jau dabar yra įvykdę olimpinį normatyvą“, – kalbėjo apie tris jaunuosius kalnų slidininkus: šešiolikmečius Laurą Pamerneckytę, Aivarą Tumą ir penkiolikmetį Roką Zavecką, Lietuvos rinktinės treneris Audrius Santackas.

Šie lietuviai dalyvauja Austrijoje rengiamose stovyklose, kurias jauniesiems sportininkams organizuoja Tarptautinė slidinėjimo federacija (FIS). Gegužės mėnesį įvairių šalių talentai buvo atrinkti į rudens stovyklą.

Pirmąkart tarp stovyklos dalyvių pateko net trys Lietuvos atstovai – anksčiau meistriškumą FIS stovyklose kėlė tik vienas mūsų šalies slidininkas olimpietis Vitalijus Rumiancevas.

„Trasos Austrijoje, suprantama, ne tokios kaip Lietuvoje, kur mes turime pusę kalno...“ – gyrė stovyklą A. Santackas.

„Trasos sudėtingos, – kalbėjo R. Zaveckas. – Bet su laiku jos lengvėja, nes pats tobulėji ir jos darosi lengvesnės.“

SVEIKATA. Abu vaikinai, vos sugrįžę namo, nespėjus prabėgti savaitei, vėl išvyko į Alpes. Laura liko. Dėl sveikatos...

„Ne, tai ne trauma. Tai problema, kurią aš turiu visą gyvenimą. Ir pastaruoju metu ji labai išryškėjo, – prisipažino mergina. – Dabar jie išvažiuoja, o aš, deja, – ne. Nes mano problema tikrai rimta, o vienintelis būdas bent šiek tiek ją išspręsti – ramybė.“

Nors apie Lauros perspektyvas Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos (LKSF) vadovas Paulius Augūnas ir treneris A. Santackas kalbėjo kaip apie daug žadančias, pati jaunoji kalnų slidininkė nėra labai didelė optimistė: „Aš labai tikiuosi, kad vis dėlto pasitaisysiu ir galbūt ne tokiais krūviais, bet galėsiu šiuo sportu užsiimti. Nemanau, kad daug galiu pasiekti, bet tikrai žinau, kad kalnų slidinėjimo nemesiu ir stengsiuosi sportuoti.“

Vėliau pridėjo: „Jeigu tik leis mano keliai, tikrai važiuosiu į dar vieną panašią stovyklą...“

BENDRAVIMAS. FIS stovykla merginai išties patiko: „Ten buvo labai skirtingų žmonių iš įvairių šalių, buvo galima susipažinti, pasižiūrėti, kaip atstovaujama kitoms šalims ir panašiai.“

Bendravimą su bendraamžiais iš kitų šalių kaip vieną stovyklos pranašumų pabrėžė visi jos dalyviai iš Lietuvos.

„Bendravau su daug įdomių žmonių. Iš visur: Graikijos, Pietų Afrikos“, – pasakojo A. Tumas.

„Bendraujam visi. Visi angliškai moka ir nėra problemų susikalbėti“, – sakė R. Zaveckas.

PAJĖGUMAS. Bendrą stovyklos dalyvių pajėgumą jaunuoliai vertino įvairiai.

„Ten visi – panašaus lygio sportininkai, – kalbėjo A. Tumas. – Jei matome, kad kuris nors lenkia, stengiamės pasivyti. Mes, lietuviai, – tokie patys kaip ir kiti, nors Lietuvoje kalnų nėra. Dažniausiai net lenkiame kitus.“

R. Zaveckas kaip tik pabrėžė, kad stovyklos sportininkų lygis skirtingas: „Yra labai įvairių. Yra ir gerokai geresnių, ir blogesnių nei mes, yra ir panašaus lygio.“

„Tarp dešimties merginų buvau per patį viduriuką“, – savo jėgas įvertino L. Pamerneckytė.

Laura treniravosi atskirai nuo Aivaro ir Roko. „Aš nežinau, kaip sekėsi vaikinams, nes mes buvome atskirai, – kalbėjo mergina. – Turėjome kelis trenerius ir buvome skirtingose grupėse. Viskas priklausė nuo trenerių. Kartais su vaikinais būdavome kartu, kartais – visai kituose miestuose. Iš pradžių gal buvo kiek sunkiau, bet aš gerai moku anglų kalbą, todėl nekilo problemų ir buvo labai smagu.“

Abu vaikinai pabrėžė trenerių darbą. Aivaras Austrijos trenerius vadino gerais, Rokas – profesionaliais.

ILGESYS. Vos trumpam tarp dviejų stovyklų namuose apsistoję vaikinai tvirtino, kad veržiasi atgal į Austriją.

„Norisi važiuoti į stovyklą. Dabar savaitę namuose pabuvau – užtenka. Taip, po penkių savaičių stovykloje pasiilgsti namų. Bet dabar vėl atgal norisi...“ – pasakojo R. Zaveckas.

„Kalnų slidinėjimas – mano hobis. Man patinka slidinėti. Ir namų nepasiilgstu. Ten – įdomiau. Be to, Austrija – labai graži šalis“, – neslėpė A. Tumas.

Tiesa, anot Roko, kalnų stovykla nėra vien įdomiai praleidžiamas laikas: „Juk ne dėl įdomumo ta stovykla, o tam, kad būtų galima tobulėti. Rytinė treniruotė – ant kalno. Po pietų nusileidi nuo kalno, bendra treniruotė – bėgiojimas.“

Jaunieji sportininkai gyveno keturių žvaigždučių viešbutyje su maitinimu, tad patiems valgyti darytis neteko.



MOKSLAI. Alpėse teko mokytis. Nuotoliniu būdu. Su mokytojais susisiekiant internetu. Kad tai buvo nelengva, pripažino visi trys.

O vos sugrįžus į Lietuvą, visiems trims teko kulniuoti į mokyklą ir atsiskaityti už kelis mėnesius – būtent tuo metu, kai kiti bendraamžiai mėgavosi atostogomis.

„Mes mokomės internetu. Atsiunčia mums mokytojai, ką turime padaryti, mes padarome ir siunčiame atgal. Aišku, labiau norisi pabendrauti, bet sėdi ir mokaisi“, – kalbėjo Rokas.

„Iš pradžių buvo labai sunku, bet man tai labai svarbu. Ir tikrai stengiausi, kiek galėjau ir kiek turėjau laisvo laiko – visą jį atidaviau mokslams. Labai stengiausi prisiversti...“ – prisipažino Laura.

„Šitaip mokytis sunku, – sakė Aivaras. – Sunku su mokytojais susitarti, kad būtų įmanoma suderinti stovyklas su mokslais. Mokaisi būdamas stovyklose, o grįžęs – atsiskaitinėji. Bet juk suprantame, kad ne vien sportuoti reikia, bet ir mokytis. Gyvenimas nėra vien sportas“, – įsitikinęs 16-metis.

KONKURENCIJA. Sausio 13 d. Insbruke prasidės jaunimo žiemos olimpinės žaidynės. Į jas iš dviejų Lietuvos vaikinų pateks vienas. Todėl Aivaras ir Rokas – konkurentai. Ir rimti konkurentai, nes jų laimėjimai – panašūs. Tą teigia ir LKSF prezidentas Paulius Augūnas, ir treneris A. Santackas, ir patys vyrukai.

„Vienas iš mūsų dalyvaus jaunimo olimpinėse žaidynėse. O mes abu esame labai vienodi, demonstruojame panašius rezultatus“, – tvirtinio A. Tumas.

„Nežinom, kuris važiuos, nes esam labai panašūs ir varžomės“, – sakė R. Zaveckas.

Tačiau, pasak abiejų, tai nepaveiks jų tarpusavio santykių.

„Mūsų santykiai – normalūs. Mes draugai, nesipykstam. Ir nepavydim vienas kitam, juk nežinom, kuris važiuos,“ – kalbėjo Rokas.

„Ne, tikrai nesipykstame, mes juk pažįstame vienas kitą jau seniai. Suprantame, kad kaip bus, taip bus, kas jau iš mudviejų laimės, tas laimės“, – tvirtino Aivaras.

ATEITIS. Puikiais galimybes startuoti 2014-aisiais Sočyje turintys sportininkai apie olimpines žaidynes kalba kaip apie svajonę.

„Taip, svajojam tapti profesionaliais sportininkais ir gerai sudalyvauti olimpiadose“, – tiesiai išrėžė Rokas.

„Kol kas kalnų slidinėjimas man – hobis. Jei taip išliks ir toliau, tikiuosi patekti ir į olimpines žaidynes“, – kalbėjo Aivaras.

„Šiems sportininkams tikrai nepabos siekti tikslų, – tikino treneris A. Santackas. - Šie vaikai – labai stiprūs psichologiškai. Aš juos pažįstu jau ketverius metus. Jie kryptingai formuoja save kaip asmenybės, kaip sportininkai. Jie žino, ką kada galima daryti, o ko ne. Kada valgyti, kada miegoti. Tiesiog buvo puikiai atlikti „namų darbai“ ir rezultatas vainikavo darbą. Jie turi didžiules perspektyvas. Ir visa tai pasiekta mūsų sąlygomis – juk neturime kalnų, sniegą galime pačiupinėti 90 dienų per metus. Kaip mėgėjai. O jeigu ant sniego praleistume 150 dienų kaip profesionalai?..“

* * *

Daugiau skaitykite - lapkričio 30 d. pasirodysiančiame laikraštyje "Sportas".