Rungtynių tvarkaraštis Ukrainoje primena NBA

Praėjusį sezoną Vilniaus „Lietuvos ryto“ žaidėjų fiziniu pasirengimu rūpinęsis Virginijus Mikalauskas šiemet - kitoje barikadų pusėje.

Europos taurės turnyro rungtynėse Vilniuje fizinio pasirengimo treneris sėdėjo ant Mariupolio „Azovmaš“ ekipos suolo. Ukrainos čempionų komandoje dirba dar du lietuviai: vyriausiojo trenerio asistento pareigos patikėtos Gintarui Krapikui, komandos sporto direktoriaus – Rolandui Jaručiui.
 

Puikiai lietuviams pažįstamas ir ekipos strategas Aco Petrovičius, praėjusį sezoną treniravęs Kauno „Žalgirį“.
 

Mariupolio komandos vadovai, žaidėjai ir sirgaliai iki šiol negaili gražių žodžių  praėjusių metų pabaigoje nuo sunkios ligos mirusiam penkerius metus komandos vyriausiojo trenerio ir sporto direktoriaus pareigas ėjusiam Rimui Girskiui.
 

Ukrainos komandai antradienį Vilniaus „Siemens“ arenos parketas nebuvo sėkmingas. Lietuvos vicečempionams „Azovmaš“ pralaimėjo 83:55.
 

„Papraščiausiai pavargome. Gal žaidėjai prarado pasitikėjimą. Turime tam tikrų problemų komandoje, vienas žaidėjas nesėkmingai nukritęs susižalojo nugarą, kitas buvo diskvalifikuotas. Bet neturime teisės verkti, turime keltis ir eiti toliau, jei norime kažko pasiekti“, - neprarado optimizmo V. Mikalauskas.
 

Vos kelioms dienoms su komanda į Lietuvą grįžęs fizinio rengimo treneris džiaugėsi turėjęs galimybę pasimatyti su šeima.
 

„Labai geras jausmas grįžti į Vilnių, jau lėktuve tą pajutome. Kitas oras, gimta kalba, savi žmonės. Labai malonu. Gerai kad mums šį sezoną reikės su „Lietuvos rytu“ ketverias rungtynes žaisti. Su treneriu Krapiku juokaujame, kad du kartus pabūsime Lietuvoje“, - kalbėjo V. Mikalauskas.
 

Kaip klostosi jūsų gyvenimas Ukrainoje?, - sportas.info paklausė V. Mikalausko.

Viskas labai gerai, viskas patinka. Darbo sąlygos sudarytos puikios, atmosfera trenerių kolektyve nuostabi, didelį darbą padarė komandos sporto direktorius Rolandas Jarutis, kiekvienas reikalas labai gretai išsprendžiamas.

Buitis, darbo sąlygos, sportinė bazė sutvarkytos idealiai. Labai džiaugiuosi, nes ne kiekviename Europos klube galima surasti tokias sąlygas. Man pačiam niekuo nereikėjo rūpintis, viskas buvo padaryta.


 

Ne, nes tiesa sakant šiek tiek abejoju jų kokybe. 
 

Daugiausia laiko praleidžiame kelionėse, pačiame Mariupolyje būname mažai, keliaujame po aštuonias, dvylika dienų. Į Vilnių atvykome po dvejų iš eilės rungtynių. Sportininko gyvenimas nėra lengvas, bet tokia realybė, mes nieko negalime pakeisti. Turime labai sunkų Ukrainos tvarkaraštį, man asmeniškai atrodo neįtikėtina, kad Europos taurės turnyre rungtyniaujanti komanda turi žaisti tiek daug rungtynių. Kaip rodo praktika apskritai žaidėjams sunku atlaikyti tokį krūvį. 
 

Tai padaryti nepaprastai sunku, stengiamės daryti viską, kas įmanoma, kas mūsų jėgose. Labai sunku psichologiškai atsigauti po rungtynių, kai iššautos visos emocijos, labai sunku žaidėjus motyvuoti ir nuteikti, kai laukia dar dvejos rungtynės ir dar dvejos. Su treneriais esame paskaičiavę, kad reguliariajame sezone turime sužaisti 90 rungtynių. Tai nėįtikėtina, kaip NBA, gal dar daugiau, bet mes skaičiavome be atkrintamųjų, su atkrintamosiomis virš 100 bus. Neįtikėtinai daug, nelabai žinau Europoje daug lygų, kur būtų šitoks kiekis rungtynių.
 

Kai 2005-aisiais pasitraukiau, tos temos dar nesvarsčiau. Manau, kad kada nors sugrįšiu.