Krepšinis padeda ištverti šeimos ilgesį

Iš JAV į Europą žaisti persikėlusio krepšininko Dariaus Songailos akys spindi – po keletos mėnesių išsiskyrimo jis vėl susitiko su šeima.

„Išsirink ką tik nori“, - dukrai Meilei ištarė sportininkas vieno didžiausių Stambulo prekybos centro žaislų parduotuvėje.

Po trumpo pasivaikščiojimo po parduotuvę Dariaus rankose – du maišai Meilės žaislų. Tiesa, dukra jais džiaugsis neilgai.

„Jos čia tik savaitei, nes Meilei į mokyklą reikia. Dabar išleido kaip į mokomąją kelionę, grįžusi turės atsiskaityti, papasakoti apie Stambulą, ko išmoko,  kokie čia žmonės“, - kalbėjo D. Songaila.

Aštuonerius metus NBA lygoje žaidęs 33 metų 204 cm ūgio puolėjas dar prieš Lietuvoje vykusį Europos vyrų krepšinio čempionatą priėmė Stambulo „Galatasaray“ ekipos pasiūlymą ir metams persikėlė į Turkiją. Krepšininko žmona Jackie ir greitai šeštąjį gimtadienį švęsianti dukra Meilė liko už Atlanto.

„Žinoma sunku, esu čia vienas. Tik tiek, kad krepšiniu užsiėmęs, todėl laikas greitai prabėga, o Meilei dabar į mokyklą reikia. Labai jos pasiilgau, bet ką padarysi“, - apgailestavo sportininkas.

Krepšininkas pratinasi prie nuolat zujančio ir regis niekada nemiegančio, didžiausio Turkijos miesto šurmulio.

 „Iš pradžių buvo keista, bet dabar jau pripratau. Miestas, žinoma, labai didelis, žmonių daug, bet čia yra visko, nieko netrūksta. Gal šiek tiek europietiškas gyvenimo stilius skiriasi nuo amerikietiško, bet aš iš Lietuvos, visko matęs, sovietiniais laikais juk blogiau buvo.

Vis dėlto, ko gero sunkiausia buvo priprasti prie krepšinio, juk to čia atvažiavau. Taisyklės, teisėjavimas ir visa kita – truputį kitoks krepšinis čia“, - įspūdžiais dalijosi D. Songaila.

Tris pergales iš šešių galimų Eurolygos turnyre iškovojusiai „Galatasaray“ komandai lietuvis vidutiniškai pelnė po 7,3 taško. Sunkusis krašto puolėjas aikštėje praleido beveik po 16 min.

„Dabar jau maždaug žinau kaip bus: žaidžiu pirmą ir trečią kėlinius po 6-8 min., tai per rungtynes vidutiniškai po 16-17 min. Manau, kad tiek laiko žaidžiant man visai normaliai sekasi. Turime labai daug žaidėjų, net šešiolika. Vieną paskolinome tai liko  penkiolika. Trys net nepersirengia. Važiuodamas čia net nežinojau ko tikėtis, viskas prasidėjo nuo startinio penketo, bet atžaidžiu pirmą kėlinį ir viskas. Dabar jau pripratau prie tos rotacijos, nors iš pradžių buvo keista“, - sakė D. Songaila.

Bosforo sąsiauris Stambulą dalija į Azijos ir Europos puses. Pastarojoje įsikūrė krepšininkas iš Lietuvos. Klubo išnuomotas butas – vos penkios minutės kelio automobiliu iki komandos treniruočių centro. Tuo tarpu „Abdi Ipekci“ arena,  kurioje namų  rungtynes žaidžia „Galatasaray“ komanda -  Azijos pusėje.

Krepšininkas džiaugiasi, kad pavyksta išvengti spūsčių, kuriose dažnas turkas praleidžia ne vieną valandą.

„Pirmą kartą kamštyje teko pasėdėti vežant šeimą iš oro uosto, nes tokią valandą papuolėme. Treniruotės vyksta visai prie mano namų, o į rungtynes važiuojame ryte, kai kamščių nėra, po pamėtymo pasiliekame viešbutyje, jis visai šalia arenos. Po rungtynių spūsčių taip pat nebėra, todėl galime ramiai važiuoti atgal“, - pasakojo sportininkas.

Kokia D. Songailos diena Stambule? „Nieko ypatingo, - nusijuokė krepšininkas, - ryte atsikeliu, pavalgau ir į treniruotę. Jei yra dvi treniruotės – grįžęs po pirmosios pavalgau, šiek tiek pamiegu ir vėl į treniruotę. Po jos einu vakarieniauti. Jei būna viena treniruotė, po jos vėlgi kur nors pavalgau, pridėdu prie kompiuterio, susirašau su draugais, likusiais tiek JAV, tiek Lietuvoje. Rungtynių dieną po pamėtymų važiuojame į viešbutį, ten būna komandos susirinkimas, pamiegame, vakare varžybos, po jų būname laisvi.“

Turkijoje rungtynių skaičius mažesnis nei NBA, todėl žaidėjams tenka daugiau prakaito išlieti treniruotėse. „Ko gero pagrindinis skirtumas tas, kad čia treniruojamės du kartus per dieną“, - sakė sportininkas.



Nors Turkijai Eurolygos turnyre atstovauja net trys komandos, o nacionalinei rinktinei priklauso pasaulio vicečempionės titulas,  vis dėlto populiariausia sporto šaka šioje šalyje – futbolas. Vaikštant miesto gatvėmis sunku nepastebėti įspūdingų stadionų. Viename didžiausių šalyje „Turk Telekom“ stadione lietuvis lankėsi su komandos draugais.

„Buvome nuėję į vienerias „Galatasaray“ rungtynes. Šiaip nesu didelis futbolo gerbėjas. Nemažai laiko gyvenau Amerikoje, o ten ši sporto šaka nėra populiariausia. Grįžus buvo keista, nes visi apie futbolą nuolat kalba, man tai kažkas naujo“, - prisipažino krepšininkas.

D. Songaila – aistringas medžiotojas, tačiau dėl įtempto tvarkaraščio apie galimybę šią pramogą išbandyti Turkijoje dar nespėjo pagalvoti.

„Čia nepamedžiosi, nelabai yra tam laiko. Net nekilo toks klausimas. Laisvo laiko beveik neturiu, daug keliaujame su komanda, tik keletas dienų buvo laisvų, bet per jas nelabai norisi ką veikti“, - kalbėjo D. Songaila.

Turkijos gyventojai garsėja geranorišku noru padėti ir  prastomis anglų kalbos žiniomis. Daugelis užsieniečių po viešnagės šioje šalyje dalijasi patirtimi: „Jie nepapasakos kur eiti, bet nuveš arba bent jau įsodins į autobusą“.

Vis dėlto, D. Songaila pripažįsta, kad kalbos barjeras šiek tiek apsunkina kasdienybę šioje šalyje.

„Norėjau turkišką telefoną įsijungti, tai savaitę paveikė ir išsijungė. Nuėjus į saloną tik GOOGLE vertėjo dėka susišnekėjome. Pirmomis savaitėmis važinėjau taksi, tai labai greitai išmokau pasakyti: į kairę, į dešinę, stok, suk, čia. Žinoma, dar moku pasisveikinti ir atsisveikinti“, - juokėsi krepšininkas.

 Ar pasibaigus NBA lokautui grįš į JAV, krepšininkas dar nežino. Dabar jo karjeros stotelė – Stambulas, apie kitą dar negalvoja.

„Turėjau galimybę likti NBA, bet nusprendžiau nerizikuoti ir vykti čia visiems metams. Galvojau: bus ramu, nereikės galvoti kada viskas baigsis ir kaip išsispręs. Šie metai ką tik prasidėjo, todėl apie kitus dar nemąstau, žiūrėsiu kaip sveikata. Grįžti į JAV būtų idealiausias variantas dėl šeimos ir šiaip prie to gyvenimo esu pratęs, bet tikrai būčiau nieko prieš pasilikti ir čia“, - kalbėjo D. Songaila.