Kiekviena sėkmė turi savo kainą

Po olimpinių žaidynių K. Strolienė poilsio neturėjo. Reikėjo atsiskaityti už įvairias treniruočių stovyklas ir varžybas, susikaupė krūva organizacinių reikalų, reikėjo rengtis Lietuvos slidinėjimo sprinto čempionatui, kuriame dalyvavo abu jos auklėtiniai, Vankuverio olimpinių žiemos žaidynių dalyviai Mantas Strolia ir Modestas Vaičiulis.

Tepėja

„Lietuvos čempionate rinktinės nariai privalo dalyvauti, tuo klausimo net nereikia diskutuoti. Kuo dažniau Mantas su Modestu kartu rungtyniaus, tuo bus tiktai geriau. Sportininkai kaups patyrimą, nes Vankuveryje jų startas komandiniame sprinte buvo pirmasis. Nustebinti jie manęs nenustebino, bet ir nenuvylė, debiutas nebuvo blogas“, – sako Kazimiera.
 

Lietuvos čempionato dieną K. Strolienė atsikėlė labai anksti ir Lietuvos moksleivių namų rūsyje, kuriame laikomas sportininkų inventorius, savo mokiniams geras porą valandų tepė slides. Jas tepa jau seniai, gal 12 ar daugiau metų, kai tiktai pradėjo dirbti trenere ir ugdyti jaunąsias slidininkes. „Gyvenimas privertė tai daryti. Sportininkai, žinoma, ir patys jas galėtų pasitepti. Užsienyje per varžybas tai daro specialūs slidžių tepėjai, o pas mus Lietuvoje jų nėra, tad tas malonumas tenka treneriams. Paruošti vieną porą slidžių mažiausiai prireikia vienos valandos laiko“, – sako Kazimiera.
 

Ketvirtos

Vankuverio olimpinės žiemos žaidynės K. Strolienės sportinėje biografijoje buvo ketvirtosios. Trijose ji dalyvavo kaip sportininkė: Albervilyje ir Lilehameryje ji atstovavo Lietuvai biatlono varžybose, Nagane – slidinėjimo, o Vankuveryje debiutavo kaip trenerė. Į trenerės darbą, kuris Kazimierą visą laiką traukė, ji sugrįžo 1998 m. po Nagano olimpinių žaidynių ir pradėjo dirbti Ignalinos moksleivių namuose.
 

Iš pradžių į ją buvo žiūrima nepatikliai, daug kas galvojo, kad, kaip buvusi sportininkė, Kazimiera tingės dirbti. Kone pusę metų ji jautė savotišką įtampą. Tačiau davė sau žodį, kad, ateidama dirbti, ji bus kitokia, nes pats gyvenimas ją tokią subrandino. Darbas greitai davė rezultatų. Ignalinietės auklėtinės tapo Lietuvos jaunių čempionėmis ir prizininkėmis, atstovavo šaliai 2001 m., 2003 m. ir 2005 m. Europos žiemos festivaliuose, į kuriuos važiavo ir Kazimiera.
 

Po Turino olimpinių žiemos žaidynių ignalinietei buvo pasiūlyta padirbėti su Lietuvos vyrų slidinėjimo rinktine. Tada ir prasidėjo rimtas darbas su rinktine bei atitolimas nuo vaikų sporto. „Vaikus palikti buvo be galo gaila, tačiau turėjau augti kaip trenerė, nesinorėjo regresuoti. Pagrindinis tikslas buvo išbandyti save ir eiti toliau, ne vien tik dirbti su vaikais“, – sako Kazimiera.


 

Debiutas

Ignalinietė į Vankuverį jau vyko kaip olimpinės rinktinės trenerė. Buvo ne ką lengviau, nei sportininkei. Išgyveno dėl sportininkų, ypač nerimavo dėl slidžių tepimo, jų sutvarkymo. „Kitų šalių treneriai galėjo bendrauti tarpusavyje, o man nebuvo laiko, teko dirbti išsijuosus prie slidžių. Ankstų rytą atsikeldavau ir žiūrėdavau į dangų, koks bus oras. Galiu sakyti, kad man padėjo Dievulis – oras buvo nuspėjamas, jis nesikeitė kas 10 minučių, ir slidžių parengimas nebuvo toks sudėtingas“, – sako Kazimiera.
 

Lietuvos olimpinės slidinėjimo rinktinės trenerė pati vairuoja ir mašiną, veža sportininkus į varžybas bei treniruočių stovyklas Europoje. Taip jau penktus metus. Dar praėjusiais metais ji mašiną vairuodavo viena, o šiemet – pasikeisdama su visaginiečiu Igoriu Terentjevu. Per porą metų su naująja Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos mašina ignalinietė nuvažiavo apie 40 tūkst. km.
 

„Automobilis geras, galingas, su juo saugu, o tai palengvina važiavimą. Asociacija nusprendė automobilį laikyti Ignalinoje, kad būtų tvarkingas, patikėjo jį prižiūrėti man“, – sako Kazimiera.
 

Laiminga

Ignalinietė gali atlikti ir daugiau vyriškų darbų, tačiau iš jos lūpų niekada neišsprūsta, kad sunku. Vairuoti mašiną jai patinka. Savo sode ji pati nusipjauna žolę, pasikuria pirtelę. Ji – viena iš nedaugelio pasaulio moterų, dirbančių šalies slidinėjimo rinktinės trenere. Šią nelengvą profesiją dažniausiai renkasi vyrai.
 

Ji pripažįsta, kad Lietuvoje moteriai dirbti slidinėjimo trenere tikrai yra sunku. „Vyrai gali ir daugiau patinginiauti, jiems tai atleistina, o moteriai – niekada“, – tvirtina Kazimiera.
 

Nors rūpesčių ir sunkumų per akis, tačiau olimpinės rinktinės trenerė slidinėjimo sporte yra laiminga, jai patinka tai, ką daro. „Kai darbas patinka, tai nėra ir sunku, nors kiekviena sėkmė turi savo kainą. Galima gyventi ir kitokį gyvenimą, sėdėti namuose ir nieko neveikti. Tačiau pabūčiau savaitėlę namuose ir pajusčiau, kad man neužtenka vien blynus kepti. Reikia veiklos, siekti tikslo. Jeigu to nebus, mano gyvenimas bus nevisavertis“, – sako Kazimiera.
 

Sūnus

Papildomų rūpesčių kelia tai, kad ignalinietė treniruoja savo sūnų Mantą Strolią. Ir jam sunku, ir mamai. Visi galvoja, kad trenerė žiūri tik į jį vieną. „Jeigu treniruočiau vien sūnų, prie mūsų nebūtų prisijungęs Modestas Vaičiulis, kuris Mantą dažnai jau ir aplenkia. Treniruoju abu vienodai. Modestas yra jaunesnis, jį reikia daugiau kontroliuoti, nes tik porą metų treniruojasi profesionaliai. Per pratybas iš sūnaus stengiuosi išreikalauti viską, kas įmanoma, o namie mūsų santykiai kitokie“, – sako Kazimiera.
 

Trenerė džiaugiasi, kad M. Vaičiulis ir jos sūnus labai tinka vienas kitam komandiniame sprinte, panašūs judviejų charakteriai, abu gerai sutaria. Gero lygio biatlonininkas, Lietuvos čempionas bei prizininkas buvo ir Kazimieros vyras Vytautas Strolia, tačiau šeima jau senokai išsiskyrė. Tėvų pėdomis pasekė dar vienas jų sūnus jaunėlis Tautvydas, kuris lanko slidinėjimo pratybas. Jeigu pasitaiko galimybė, kartais su mama išvažiuoja į treniruočių stovyklas.
 

Komanda

Baigėsi Vankuverio olimpinės žiemos žaidynės, artėja nauji išbandymai Sočyje. Kokie K. Strolienės planai? „Apie juos nenoriu kalbėti, nes yra daug sudėtingų klausimų. Žinau, kaip reikėtų viską daryti, bet, jeigu nebus pinigų, viskas perniek. Bet svarbiausia, kaip iki žaidynių išlaikyti sportininkus, taisyti metodines klaidas, kurių, rengiantis Vankuveriui, padaryta buvo nemažai. Tačiau ne vien nuo metodikos priklausys rezultatai. Turi būti komanda – gydytojai, masažuotojai, slidžių tepėjai, mokslininkai. Turime dirbti ne po vieną, o būrys žmonių. Aš už sportininkus stoju mūru - tai mano vaikai“, – sako Kazimiera.
 

Sportininko ir trenerio darbas labiausiai matomas. Yra rezultatas, kuris viską pasako. Tai gerai žino ir K. Strolienė, kurios pagrindinis darbo credo - kur bebūtum, ką bedarytum, pateisinamų priežasčių nėra – darbą reikia padaryti. Labiausiai ji nemėgsta vėluojančių, tačiau būtent dėl vėlavimo didžiausi ginčiai vyksta su... sprinteriais. „Sprinteriai turi būti staigūs, bet iš tikrųjų jie viską daro lėtai, o ir pavėluoti mėgsta“, – sako olimpinės rinktinės trenerė.

Ignalinietę ir pačią dažnai matome dalyvaujančią įvairiose slidinėjimo varžybose. Per treniruočių stovyklas ji taip pat stoja ant slidžių. Kazimiera teigia, kad ji sportuoja dėl darbo: kad nepritrūktų jėgų, būtų žvali, energija užplūstų vairuojant mašiną. „Neįsivaizduoju trenerio be slidžių“, – priduria.
 

Dabar K. Strolienė labiausiai laukia atostogų. Tada ji iš pagrindų pasitvarkys savo butelį, padirbės sode ir vieną savaitę praleis Ukrainoje pas draugę.