Ištikimiausios gerbėjos - "Kibirkšties" veteranės

Būtent namų rungtynėse „Kibirkšties-Tichės-IKI“  ekipa vėl palaikys ir ištikimiausios gerbėjos – legendinės „Kibirkšties“ komandos žaidėjos.

„Labai smagu, kad komanda tokiu pavadinimu sugrįžo į krepšinio aikštelę. Tas žodis - „Kibirkštis“ mums sudrebina širdį. Labai tuo džiaugiamės“, - teigė legendinės „Kibirkšties“ žaidėja Danutė Kazarinaitė-Puodžiūnienė.

„Labai džiaugiamės, kad komanda tokiu pavadinimu vėl atgaivinta sostinėje“, - kolegei antrina kita legendinės komandos žaidėja Zita Makselytė-Kuzminskienė. - Žiūrėdamos rungtynes, grįžtame į savo laikus. Einame žiūrėti rungtynes, puikiai praleidžiame laiką. Pačios dar sportuojame ir tada jau bėgame į „Kibirkšties-Tichės-IKI“ rungtynes. Mums labai patinka. Ir toliau mėginsime lankytis“.

„Be abejo, kad smagu“, - net nesuabejoja buvusi krepšininkė Irena Miškinytė-Jurkuvienė. - Juk „Kibirkšties“ istorija siekia ne vienerius ar dvejus metus. Tai buvo moterų komanda, kurią žinojo visi. Kai išgirdau, kad atsikuria nauja „Kibirkšties-Tichės-IKI“ komanda - buvo smalsu“.

Legendinės Vilniaus „Kibirkšties“  komandos žaidėjos stengiasi apsilankyti visose „Kibirkšties-Tichės-IKI“  ekipos namų rungtynėse. Buvusios krepšininkės turi puikią  galimybę pabendrauti su buvusiomis bendražygėmis ir pamatyti aikštėje jaunąją kartą.

„Daug prisiminimų iškyla pagalvojus apie žodį „Kibirkštis“. Tai visų mūsų komanda, pergalės, žaidimas ir treneris Algis Gedminas“, - prisiminimais dalinasi D. Kazarinaitė-Puodžiūnienė. Senais laikais niekas nebuvo svarbu, žaisdavome ne dėl pinigų, nebuvome materialistės. Tarptautinėse arenose atstovaudavome Lietuvai. Visi galvodavo, kad čia atvažiuoja Lietuvos rinktinė, o mes taip ir sakydavome. Džiaugiamės, kad galėjome garsinti mūsų šalies vardą visoje SSRS. Buvo labai smagu. Jeigu turėčiau galimybę – nekeisčiau savo gyvenimo“.

„Man prisiminimuose iškyla kiek daug sunkaus prakaito išlieta ir kokios saldžios pergalės buvo“, - šypsosi I. Miškinytė-Jurkuvienė.

Legedinių „Kibirkšties“  krepšininkių nuomonė išsiskiria, paklausus, kaip save palygintų su dabartinės komandos žaidėjomis. Tiesa, visos vieningai sutaria, kad krepšinis dabar labai pasikeitęs.

„Savęs nelyginu su dabartiniu jaunimu. Pasikeitęs žaidimo stilius ir taktika kita. Dabar moterų krepšinis tampa, kaip vyrų“, - kalba nuo 1976-ų metų „Kibirkštyje“ žaidusi I. Miškinytė-Jurkuvienė. - Senais laikais aš buvau atletiško krepšinio šalininkė. Buvau, kaip balta varna tarp juodų. Dabar visos merginos sugeba greitai bėgti ir aukštai šokti. Juk senais laikais niekas nesustabdydavo Ulės Semionovos, nes ji buvo tvirta ir aukšta. Dabar tokių žaidėjų nebėra, nes visos gali aukštai šokti ir ūgis nebėra didžiausias privalumas“.



„Žinoma, save palygininame su dabartinėmis „Kibirkšties-Tichės-IKI“ merginomis“, - prieštarauja D. Kazarinaitė-Puodžiūnienė. - Tiesa, krepšinis dabar fiziškai kitoks. Dabartinės krepšininkės mažiau galvoja, daugiau žaidžia individualiai, veržiasi, meta. Dabar yra itin svarbus žaidimas vienas prieš vieną. Mes daugiau buvome komanda, atakai turėdavome trisdešimt sekundžių. Žaisdavome protingą krepšinį“.

„Sunku palyginti komandas. Skirtingi laikotarpiai, kitos salės. Tada turėjome tik vieną pasirinkimą“, - kalba Z. Makselytė-Kuzminskienė. - Savęs nelyginu su dabartinėmis „Kibirkšties-Tichės-IKI“ žaidėjomis, vistiek viskas kitaip. Gaila, kad treneris A. Gedminas nesulaukė, kol atgims „Kibirkšties-Tichės-IKI“ komanda. Jis būtų labai apsidžiaugęs“.

Patyrusios krepšininkės mato dabartinių  „Kibirkšties-Tichės-IKI“ žiadėjų privalumus ir trūkumus. Pasak jų, tik sunkus darbas nuves į pergalių kelią.

„Ir anksčiau, ir dabar komanda yra jauna. Tiesa, mūsų laikais nebūdavo legionierių, dabar Vilniaus komandoje tokios yra net trys. Matau, kad visos žaidėjos nori kovoti. Pradžioje joms sunku, tik pirmus metus surinktas kolektyvas, o geriems rezultatams reikia dirbti daugybę metų. Tikiu, kasd viskas bus gerai“, - teigia nuo 1972-ų metų „Kibirkšties“ aprangą vilkėjusi Z. Makselytė-Kuzminskienė.

„Dabartinės „Kibirkšties-Tichės-IKI“ komandos narės dar labai jaunos, todėl natūralu, kad trūkumų yra“, - pastebi D. Kazarinaitė-Puodžiūnienė. - Reikėtų daryti mažiau klaidų, daugiau įdėti kovingumo. Joms patarčiau daugiau mąstymo, proto aikštėje. Juk krepšinis - intelektualus žaidimas. Viskas ateis su laiku ir patyrimu. Dar šiuolaikiniam jaunimui reikėtų tobulinti metimo techniką. Sėdime tribūnose ir matome, kad negražiai meta. Norisi eiti į aikštę ir padėti, pirštukus pakelti, riešą užlenkti. Norisi padėti atlikti gerą metimą“.

„Suprantu, kad „Kibirkšties-Tichės-IKI“ komandai pradžia yra sunki. Tai - nauja komanda. Reikės daug laiko, jog suprastum komandos drauges. Kaip sakoma, reikės suvalgyti pūdą druskos, tik tada be žodžių gali suprasti ekipos drauges“, - pasakoja I. Miškinytė-Jurkuvienė. - Mes, veteranės, ir dabar pažaidžiame, todėl mus pamatę žmonės sako, matosi, kad jūs esate žaidusios kartu anksčiau. Mums nereikia žodžių. Galima surinkti krūva žvaigždžių, tačiau žaidžia ne žvaigždės, o žaidžia – komanda. Linkiu „Kibirkšties-Tichės-IKI“ komandai gero skrydžio ir, žinoma, sėkmės, sėkmės ir tik sėkmės...“

Legendinės „Kibirkšties“  krepšininkės aistringai palaiko dabartinę Vilniaus moterų komandą. Buvusios profesionalės krepšininkės tiki, kad ir dabartinė „Kibirkštis-Tichė-IKI“ kažkada gali pasiekti buvusios ekipos aukštumas.