Istorinis žaidimų karaliaus kelias

KNYGA. Futbolo šaukliu Lietuvoje tapo prieš 100 metų (1911) išleista knyga „200 žaidimų kambaryje ir tyrame ore su dainomis, gaidomis, paveikslėliais ir fantų išdavimais“ (toliau rašoma sutrumpintai – „200 žaidimų“). Sutaisė Mantas Grigonis. Išleista – Seinai, 1911 m., Lankaičio, Dvarnausko ir B-vės spaustuvė. M. Grigonis prakalboje rašė: „Šiuose laikuose rūpestis apie žmogaus sveikatą ir padidinimą jo pajėgų vis didesnes apima sritis. Visokiais būdais rūpinamasi tai pasiekti. Žymią vietą tuose būduose užima žaidimai, ypač žaidimai tyrame ore. Žaidimai žmogų linksmina, daro jį vikresniu, sutvirtina jo sveikatą ir padidina pajėgumus... jie yra visų mokytų žmonių seniai pripažinti...“

M. Grigonio knyga – būsimų kūno kultūros, sporto, futbolo leidinių įvadas. Joje žaidimai suskirstyti į tris grupes: mažyliams iki 10 metų, iki 14 metų, nuo 14 metų ir vyresniems.

Knyga baigiama 200-uoju žaidimu, ir ne bet kokiu: „Anglų sviedinių žaidimas“ („Association Foot-ball“) – su paveikslėliais ir piešiniais. M. Grigonis aiškina: „Šis žaidimas yra visų linksmiausias ir visų sveikiausias, todėl teisingai jis vadinamas žaidimų karaliumi.“

Žaidimo taisyklės skelbia: „Žaidžia 20–30 asmenų. Vieta žaidimui turi būti lygi, ilga ir plati (abstraktu – aut. past.). Žaidimui reikalingas didelis sviedinys, 4 ilgos kartys ir 6 nedidelės vėliavos.

Ant galinių linijų vienokiame atstume nuo linijos galų subedama po dvi kartis, kurias virve suriša – tai galiniai vartai. Vartų platumas 3 ½ sieksnio.

Žaidėjai dalinasi į dvi partijas... Žaidėjai, vienos kurios partijos, užsiriša ant rankovių skepetaites. Kiekviena partija išsirenka vedėją. Vedėjai buria, ir ištraukęs ilgesnį šiaudelį pradeda žaidimą liuosu smigiu arba pasirenka sau dėl apsisergėjimo kurį nors galą.“

Prieš pradėdami žaidimą žaidėjai sutaria, kiek laiko žais. Toliau nurodoma „žaidėjų, atsigręžusių į priešo galą“ išsidėstymo tvarka (įžvelgiama pirmoji taktinė schema 1-2-2-6 – aut. past.), „ant galo beveik pačiuose vartuose – galo sargas. Sargais paskiria pačius šmitriuosius žaidėjus, prie jų priguli ir vedėjai.

Kiekviena partija rūpinasi kojų sudavimais nuridenti sviedinį prie priešo vartų ir su koja jį išstumti pro vartus... Kaip tik sviedinys perėjo per vartus, partija, išridenusi sviedinį, išlošia vieną akelę.

<...> jei sviedinys išriedėtų už linijos, iš žaidimo vietos, tai kuris nors priešininko partijos žaidėjas ima sviedinį rankomis, pakelia ant galvos ir stovėdamas ant rubežinės linijos toj vietoj, pro kurią išriedėjo sviedinys, meta jį į lanką.“

M. Grigonio knyga turėjo paklausą – 1914 m. jis „sutaiso“ antrą padidintą „200 žaidimų“ laidą, kurią išleidžia Panevėžio Juozo Mariulio knygynas, o išspausdina Juozapo Zavadsko spaustuvė Vilniuje. Šioje knygoje 40 žaidimų sąraše 35-uoju įrašytas „Palengvintas anglų sviedinių žaidimas“. M. Grigonis rašo: „Foot-ball reikalauja didesnių jėgų ir vikrumo. Jis patartinas tiktai suaugusiems vaikinams. Vaikams labiau tinka palengvintas foot-ball.“
Žaidimo aikštės matmenys: 40 žingsnių (jau ne sieksnių – aut. past.) platumo ir bent 70 žingsnių ilgumo. Prie galinių linijų per aštuonis žingsnius vieną nuo kitos įbeda po dvi vėliavas. Tai – galiniai vartai. Žaidėjai (12–20 žmonių) pasiskirsto į du būrius ir kiekvienas būrys atsistoja savo vartų pusėje. Priešininkų priekinius žaidėjus turi skirti 15 žingsnių. Toliau – žaidžiama kojomis ir rankomis. „Vieno būrio žaidėjas deda sviedinį ant žolės ir kojos smūgiu siunčia jį priešininkų link. Tie, gaudydami sviedinį rankomis, rūpinasi jį kuo greičiausiai sulaikyti, ir, padėję jį ant žemės, koja smūgiu siunčia atgal. Taip tol, kol katras nors būrys neišvarys sviedinio pro priešininko vartus. Sviedinį galima tik kojomis varyti. Netoli numuštą sviedinį gali tas pats žaidėjas dar toliau jį varyti, jei priešininkai nesuskubo jo ranka paliesti. Išlošia tasai būrys, katras pirmiau surenka tris akutes.“

Kita panašaus turinio knyga pasirodė 1934 m. – ją „sutaisė“ Karolis Dineika ir Bagdonas Montvila, pavadinta „Žaisk“ (549 žaidimai visiems), išleido Skautų gidas. Joje atskira grupe minimi žaidimai sviediniu kojomis: „Koja spirti“, „Linijinis futbolas“, „Kojinis tenisas“, „Spirk į priešą“. Paskutinis, kaip ir M. Grigonio knygoje, trumpu pavadinimu minimas „Futbolas“. Šie žaidimai buvo pritaikyti diegiant pirmuosius futbolo įgūdžius mokymo įstaigose, skautų ir kitose organizacijose.

VADOVĖLIS. M. Grigonio „Žaidimų karaliui“ ir futbolo plėtrai į pagalbą atėjo 1911 m. pabaigoje ar 1912 m. Kaune (Laisvės al. 54) „Literatūros leidyklos“ rusų kalba išleistas anglų specialisto P. Faberio vadovėlis „Futbolas“. Vadovėlis (trečias papildytas leidimas) užsakytas Vyriausiosios Karo mokymo įstaigų valdybos karinių mokymo įstaigų bibliotekoms papildyti. Lietuvoje išleistas vadovėlis galėjo būti pirmasis toks sporto tematika.

Vadovėlyje išsamiai aptarti visi futbolo žaidimo elementai. Įvade pateikiama trumpa futbolo raidos istorija, paminėti 1863 m. anglų priimtų žaidimo taisyklių trylika paragrafų. Žaidimo aikštė beveik atitinka šiuolaikinius standartus – 100–110 m ilgio ir 65–75 m (!) pločio, žaisti galima ne tik lygiose, bet ir prastesnėse aikštėse – svarbiausia, kad nebūtų didesnio nuolydžio, kupstų ir duobių. Pateikiama taktinė žaidimo schema: penki puolėjai, trys saugai, du gynėjai ir vartininkas (1-2-3-5). Aiškinant žaidėjų funkcijas, pabrėžiama, kad žaidėjai privalo žaisti savo pozicijose nuo žaidimo pradžios iki pabaigos – zoninės (aikštės) gynybos ir puolimo modelis. Užsimenama, kad gindami savo vartus gynėjai ir saugai gali susikeisti pozicijomis. Nagrinėjamos individualaus ir komandinio žaidimo teigiamos ir neigiamos ypatybės.

Žaisti futbolą patariama nuo mažens. Tačiau perspėjama, kad tiek vyresniems, tiek jauniems žaidėjams reikia vengti dažnų pratybų, nes pervargus prarandamas žaidimo skonis ir meistriškumas, patiriama traumų.

Aptariant kamuolio valdymo techniką, išskiriami trys veiksniai: smūgiavimas koja, galva ir stabdymas. Pasigendama kamuolio varymo, klaidinančių veiksmų, kūno valdymo technikos.

Mokoma trijų kamuolio smūgiavimo būdų: bato smaigaliu, pėdos šonu ir keltimi. Patariama smūgių mokytis prie vartų. Pabrėžiama, kad smūgio jėga priklauso ne nuo įsibėgėjimo, o nuo užsimojimo amplitudės. Perspėjama, kad smūgiuojant pėdos vidine dalimi dėl čiurnos sąnario įtempimo galima susižeisti. Apie žaidėjo meistriškumą sprendžiama iš jo gebėjimo smūgiuoti keltimi.

PĖDSAKAI. Pirmieji futbolo daigai pasirodė Vokietijos valdytoje Mažojoje Lietuvoje. Spėjama, kad futbolas, iš pradžių persiritęs per Nemuną, iš Tilžės atkeliavo į Šilutę (1906 m. turėjo komandą „Forwerts“), o iš jos – į Klaipėdą. Pradininku tapo Vyrų gimnastikos sąjunga „Manner-Turn-Varein Memel von“ (MTV). Vėliau įsigalėjo SP. vg. (vok. Spielvereinigung – liet. „žaidėjų susivienijimas“), dalyvavusi Rytprūsių pirmenybėse, o po 1923 m., kai susijungė Didžioji ir Mažoji Lietuva, – Klaipėdos vokiečių reprezentacinė komanda. Kelios lietuvių futbolo komandos susibūrė po 1922 m. į „Šarūno“ komandą. 1926 m., susijungus visoms lietuviško sporto ir futbolo pajėgoms su Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Butigeidžio pulko sportininkais į sporto organizaciją Klaipėdos įgulos ir krašto sporto sąjungą (KSS), Klaipėdos futbolas tapo galinga jėga – geriausi futbolininkai, kurių dauguma buvo karininkai, puskarininkiai ir eiliniai kariai, žaidė nacionalinėje rinktinėje, KSS tapo daugkartine Lietuvos čempione. Tačiau tikslių duomenų, kas ir kada pradėjo žaisti futbolą Mažojoje Lietuvoje, nežinoma.

Kita situacija buvo carinėje Rusijoje ir tuometėje jos provincijoje Lietuvoje. Pirmoji rusų futbolo komanda atsirado 1897 m. iš sporto mėgėjų būrelio. 1902 m. įkurta Peterburgo futbolo lyga, jungusi anglų ir rusų komandas. Maskva futbolo skonį pajuto dar vėliau. Futbolui įsigalėjus Odesos, Vladivostoko uostuose, Charkove, Lvove, – 1911 m. įkurta visos Rusijos futbolo lyga. Rusijos futbolo atsilikimą apibūdina 1912 m. Stokholmo olimpiada, kurioje debiutavusi Rusijos rinktinė patyrė fiasko – 0:16 pralaimėjo Vokietijai, 0:7 Suomijai. Tad nieko nuostabaus, kad Didžiąją Lietuvą – atsilikusios valstybės, dar labiau atsilikusį užkampį, vadintą Šiaurės vakarų kraštu („Severo zapadnyj kraj“), – sporto ir futbolo idėjos pasiekė dar vėliau. Pirmoji sporto kregždė pasirodė Vilniuje, kai lenkai 1904 m. importavo Krokuvos ar Lodzės pavyzdžiu sporto klubą „Sokol“ (oficialiai įregistruotas 1906 m.). Kaune įkurtas „Sokol“ tebuvo priedanga lenkų „politikieriams“. Užsimenama, kad iki antrojo dešimtmečio pradžios futbolą žaidė ne tik „Sokol“ klubo nariai, bet ir dar dvi komandos – „Antakalnio“ ir „Žvėryno“, be to, nemažai mėgėjų rusų ir lenkų gimnazijose.

LOPŠYS. Kaune sporto ir futbolo žaizdrą įpūtė carinės Rusijos armijos karininkas Vincas Petrauskas. 1906 m. demobilizavęsis iš kariuomenės ir sugrįžęs į Kauną, jis ieškojo, kur galėtų pasimankštinti, išlieti jėgas. Sporto aistra buvo užsikrėtęs armijoje ir paveiktas Revelyje (Taline) matytų varžybų. Be lenkų „Sokol“, neradęs nieko kito, pasišovė pats įkurti sporto klubą.

Nauja organizacija džiaugėsi Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas, sakydamas, kad „Oriol“ (liet. „Aras“) apkarpys sparnus lenkiškam sakalui. Vėliau gubernatorius tapo „Aro“ klubo garbės nariu.

AIKŠTĖS. Futbolui Kaune plėstis buvo visos sąlygos – laisvų plotų, laukymių buvo ne tik Žaliakalnyje, bet ir miesto centre – Laisvės al. pradžioje, prie dabartinės Įgulos bažnyčios. V. Petrauskas su bendražygiais pirmosioms treniruotėms ir mačui vietą pasirinko šalia Žiemos uosto ir Muzikinio dramos teatro. Entuziastų atsirado gana nemažai – visus norinčiuosius žaisti V. Petrauskas (pirmasis organizatorius, žaidėjas ir treneris) suskirstė į dvi komandas – vieną jų pavadino „Mėlynuoju ereliu“, kurios kapitonu buvo, antrąją – „Geltonuoju ereliu“ (kapitonas Vikulovas). Įvyko ir lengvosios atletikos varžybos. Rungtynių rezultatas ir žaidimo trukmė liko paslaptis. 1926 m.

„Sportas“, paminėjęs pirmąją rungtynių 15-os metų sukaktį, rašė: „Sukakus 15 metų nuo pirmųjų viešų lengvosios atletikos ir futbolo rungtynių Kaune, iš tų veteranų, kurie bėgiojo ir žaidė, tebėra Kaune, tai majoras V. Petrauskas (Kauno geležinkelio stoties komendantas), Kmieliauskas („Kovo“ sporto klubo buvęs pirmininkas), Gulmanas (LDS – Lietuvos dviratininkų sąjungos narys), Gotkevičius (KSK – „Kauno sporto klubo“ narys) ir kt. Pasirodo, kad šie asmenys ir dabar dar sportu rūpinasi. Gulmanas susidraugavo su fotoaparatu – išlikusiose jo darytose nuotraukose užfiksuoti unikalūs futbolo varžybų momentai, komandos.“

PLITIMAS. Pasitvirtino aksioma – „futbolas – nepagydoma liga“. 1912 m. liepos mėnesį V. Petrauskas, matyt, norėdamas pateisinti gubernatoriaus P. Veriovkino audiencijas, pasikvietė viešnagėn Vilniaus rinktinę. Vilniečiai, kaip jau minėta, turėjo didesnį kandidatų būrį, rinktinės pagrindą sudarė aštuoni „Sokol“ žaidėjai. Lietuviška spauda apie rungtynių baigtį nutylėjo. Nepriklausomoje Lietuvoje 1926 m. „Naujasis žodis“ paskelbė, kad mačą rezultatu 10:5 laimėjo kauniečiai. O svetimųjų spauda, gana plačiai aprašiusi rungtynes, skelbė, kad triuškinamu rezultatu 10:5 pergalę šventė svečiai. V. Petrausko prisiminimuose rašoma: „Pirmosios tarptautinės viešos rungtynės buvo įspūdingos: susirinko didelė minia žiūrovų, o tai labai veikė žaidėjus. Neįpratę viešai rodytis, vyrai karščiavosi, sielojosi. Pačioje rungtynių pradžioje kauniečiai pasiekė du įvarčius. Po to vilniečiai pradėjo spausti varžovus ir jų vidurio puolėjas įmušė įvartį labai lengvu smūgiu – vartininkas, pasak spaudos, užsižiopsojo. Pirmojo kėlinio pabaigoje vilniečiai aikštėje visiškai įsigalėjo. Jų pranašumas buvo akivaizdus beveik iki antro kėlinio pabaigos. Tik rungtynėms baigiantis vėl atgijo kauniečiai. Jie pasiekė du įvarčius iš eilės, bet pavyti varžovų neįstengė, nes varžovų persvara buvo per didelė. Kai pasigirdo teisėjo švilpukas, rezultatas buvo 10:5 vilniečių naudai. Vilniečiai pusę įvarčių pasiekė po baudinių, du – po kampinių.“

TARPTAUTINĖS. V. Petrausko būta maksimalisto, tikro sportininko, atkaklaus ir energingo žmogaus. Kaip jis sako „užgydę žaizdas, pasitreniravę“, surengė pirmąsias tarptautines rungtynes. Varžovu pasirinkta nedidelio Lietuvos ir Vokietijos pasienio Eitkūnų miestelio komanda. Kauniečiai ir vėl pralaimėjo. Tačiau, anot V. Petrausko, „kauniečiai džiaugėsi pralaimėję tik... 0:3, nes vokiečių komandoje buvo daug senų futbolininkų, žaidusių net po 10 metų ir ilgiau.“ Kauniečiai, lygindami dvi nesėkmes, jautėsi padarę nemažą pažangą.

1913 m. laukė naujas žingsnis – atsakomasis vizitas į Eitkūnus. Vokiečiai buvo surengę Rytprūsių olimpiadą, kurią buvo plačiai išreklamavę, futbolo rungtynės turėjo būti šventės kulminacija. Kauniečius didžiuliais plakatais su užrašais „Rusland-Deutechland“ pasitiko net Lietuvos pusėje – Virbalyje. Į rungtynes susirinko svečiams neregėta gausybė žiūrovų – keli tūkstančiai. Rungtynės kauniečiams pasibaigė geriau, nei tikėjosi – vokiečių teisėjas pergalę užfiksavo eitkūniečių naudai santykiu 2:1. Tačiau kauniečiai rungtynių baigtį vertino kitaip – lygiosiomis 2:2, nes jų pelnytai įmušto įvarčio teisėjas neįskaitė „dėl kažkokio abseito“ (vok. Abseit – liet. „nuošalė“).

V. Petrauskas ir jo įkurto „Aro“ įžiebtos futbolo kibirkšties nepajėgė užgesinti ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1919 m. futbolas, tapęs sporto sinonimu, užkariavo naujas erdves – miestus ir miestelius, vyresnių ir jaunesnių žmonių protus ir širdis. 1922 m. startavo pirmasis Lietuvos čempionatas. 1923 m. įvyko pirmosios tarpvalstybinės rungtynės.