Algirdas Klimkevičius | 2012 m. gruodžio 12 d. 10:30 |
![]() ![]() |
Du vartų sargo gyvenimai
Laikraštis "Sportas": legendinis futbolo vartininkas Vladas Tučkus garsėjo ne tik geru žaidimu – jis dar vadintas ir geidžiamiausiu jaunikiu
Lietuvos futbolas visais laikais garsėjo vartininkais: saulėtekio metais (1919–1925) geru žaidimu žavėjo Valerijonas Balčiūnas, Vytautas Stašinskas, legendinis lakūnas Steponas Darius. Vėliau – Viktoras Abramikas, Bronius Jankauskas, sovietmečio pradžioje – Algirdas Stelmokas, Stasys Skalskis.
Futbolo ilgaamžis, rungtynes pradėjęs lankyti 1940 m. Romualdas Grušas teigia atmintyje užfiksavęs dešimčių vartininkų žaidimą, bet iš jų geriausiais laiko S. Skalskį ir Vincą Kateivą, o visų laikų geriausiu – šiaulietį Vladą Tučkų (1932-11-21–1988-11-29).
Jam pritaria ir kiti futbolo senoliai: Ignas Urbonas, Vytautas Čiegis, Romualdas Lavrinavičius, Henrikas Markevičius.
PIRMASIS GYVENIMAS. Šiaulietis buvęs „Elnio“ komandos žaidėjas, respublikos čempiono „Statybininko“ treneris Romualdas Urnikas prisimena: „Vladas, kaip ir dauguma Šiaulių paauglių, spardydavo kamuolį tarpuvartėse. Jose ir išlavino labai tikslų ir stiprų smūgį. Šešiolikmetis, patekęs į „Elnio“ antrąją komandą, žaidė įvairiose pozicijose, bet labiausiai norėjo būti centro puolėjas. Buvo geriausias įvarčių mušikas, gudragalvis. Aplošdavo visus ir kortomis. Greitas, aukštas galėjo išaugti įvarčių karaliumi. Tačiau į vienas rungtynes neatvykus vartininkui, draugai nusprendė, kad padėtį gali išgelbėti tik komandos aukštaūgis Vladas. Kiek pasispardęs ir pažadėjęs, kad pavaduos „tik šį kartą“ – tapo vartininku visam gyvenimui. Greitai nepramušamą antrosios komandos vartininką pastebėjo pirmosios komandos žaidėjai.“
V. Tučkus, turėjęs aikštės žaidėjo patirties, buvęs greitas, šoklus, pradėjo demonstruoti naujo stiliaus žaidimą – išėjo iš vartininko aikštelės ir tapo visos baudos aikštelės šeimininku. Jam reikėjo erdvės, gynėjus varydavo pirmyn. 1949 ir 1950 m. su „Elniu“ tapo respublikos čempionu, 1950 m. – taurės laimėtoju, o 1951 m. jau žaidė reprezentacinėje Vilniaus „Spartako“ meistrų komandoje. Čia sutiko trenerį Georgijų Glazkovą ir komandos senbuvį vartininką A. Stelmoką. Pirmąjį sezoną Vladas vartus gynė 19 kartų ir praleido 20 įvarčių, A. Stelmokas – 16 ir 20. Rengdamasis 1952 m. pirmenybėms „Spartakas“ po treniruočių stovyklos Vilniuje persikėlė prie Juodosios jūros – į Sočio kurortą. Komandos kapitonas Stasys Paberžis per spaudą informavo apie komandoje tvyrojusią darbščią nuotaiką, patyrusio vartininko A. Stelmoko ir jauniausio komandos nario V. Tučkaus bendras treniruotes.
Prasidėjus sezonui, apie penktąją vilniečių pergalę ir pirmąją Vilniaus stadione, stebint 15 tūkst. žiūrovų, žurnalas „Sportas“ rašė: „Rungtynės permainingos. Štai atakuoja „Lokomotyvas“, vidurio puolėjas G. Borzenko atsidūrė vienas prieš devyniolikmetį vilniečių vartininką V. Tučkų. (...) Žiūrovai sulaiko kvapą: tuoj bus smūgis. Taip ir įvyko. Tačiau V. Tučkus puikiu šuoliu išgelbsti padėtį...“ 1952 m. Vilniaus meistrai, turėdami patikimus vartininkus, drąsiau žaidė gindamiesi ir puldami. Rudenį nuo 1946 m. dalyvaudami SSRS B klasės (antroji lyga) pirmenybėse pirmą kartą iškopė į antrąją turnyrinės lentelės vietą ir įgijo teisę 1953 m. žaisti SSRS čempionato A klasėje. Vis dėlto vilniečiai, tapę geriausių SSRS komandų varžovais, pritrūko patirties, meistriškumo ir užėmė paskutinę – 11-ąją vietą. Ir vėl atsidūrė B klasėje. Atgal į Maskvą treneris J. Chodotovas išvyko ne vienas – kartu išsivežė puikiai pirmenybėse pasirodžiusį V. Tučkų.
Taip V. Tučkus pateko į vieną tituluočiausių SSRS futbolo komandų – Maskvos „Spartaką“ (penkis kartus čempionas, tris – SSRS taurės laimėtojas), sutiko būrį SSRS futbolo rinktinės žvaigždžių. 1954 m. balandžio 6 d. vykusiose pirmosiose rungtynėse perpildyto žiūrovų (per 60 tūkst.) Tbilisio „Dinamo“ stadiono akivaizdoje nei „Spartakas“, nei V. Tučkus nesublizgėjo – pralaimėta 1:2. Pirmą įvartį V. Tučkus praleido po 11 m baudinio, antrąjį – po apmaudžios klaidos – išleistą iš rankų kamuolį pribėgęs įkirto varžovas. Tačiau jau po kitų prieš Gorkio „Torpedo“ 4:1 laimėtų rungtynių spauda gyrė V. Tučkaus žaidimą. Nors ir vėliau vartininko žaidime buvo „juodų dėmių“, vaikiškų klaidų, bet jo veiksmai aikštėje darė didelį įspūdį futbolo specialistams ir žiūrovams.
Sportininkas greitai pateko į SSRS rinktinės trenerių akiratį – jam buvo prognozuojama stulbinanti ateitis. Tačiau duomenys, jaunystė dar negarantavo vietos rinktinėje – reikėjo žaisti geriau nei tai darė vėliau legenda tapęs Levas Jašinas ir kiti futbolininkai. SSRS čempionatų puošmena būdavo dviejų Maskvos komandų – „Spartako“ ir „Dinamo“ – bei dviejų vartininkų – L. Jašino ir V. Tučkaus – dvikova. Abu 1955–1956 m. dalyvavo SSRS rinktinės treniruočių stovyklose. Tačiau V. Tučkus liko L. Jašino šešėlyje. Levas žaidė Maskvos, SSRS rinktinėje, o Vladas – ne. Ir į olimpines žaidynes, vykusias Melburne, SSRS rinktinė važiavo be V. Tučkaus. Jis turėjo tenkintis tarptautinėmis rungtynėmis. Su „Spartako“ emblema Švedijoje kovėsi su daugkartiniu čempionu Stokholmo „Djurgården“, „Malmö“, prancūzų „Bordeux“, „Gironde“ ir kt. komandomis. Vlado nė karto nematėme ir geriausiųjų SSRS žaidėjų sąrašuose, nors 1954 ir 1955 m. „Spartakas“ tapo SSRS vicečempionu, o 1956 m. – čempionu. 1954–1956 m. būdamas „Spartako“ sudėtyje sužaidęs 60 rungtynių, 1957-aisiais sulaukęs 25-erių dėl moralinio pobūdžio priežasčių atsidūrė už garsios komandos vartų.

ANTRASIS GYVENIMAS. Apie kitą V. Tučkaus gyvenimą sužinome iš jaunystės draugų, futbolo bendražygių ir knygos „Latvijas futbola vēsture“ („Latvijos futbolo istorija“).
Gyvendamas Šiauliuose labai pamėgo futbolą, apleido mokslą ir baigęs tik aštuonias klases įsidarbino „Elnio“ gamykloje. Nors anksti kišenėje pradėjo skambėti rubliai, bet jų nešvaistė. Pradėjo keistis patekęs į Vilnių. Komandoje buvo vienas kitas vyresnis žaidėjas, tada vadovavęsis iš Rytų atėjusia patarle: negersi – neloši. Ne veltui sakoma: kur degtinė – ten ir moterys. Tad ir Vladas pasuko ne mokslų, o naujų „draugų“ link.
Su vartininku viename bendrabučio kambaryje gyvenęs futbolininkas pasakojo: „Po eilinių išgertuvių prisiekia – daugiau nė lašo, pinigus paslepia bate. Bet, žiūrėk, po kitų rungtynių ir vėl dingsta.“ Vieni treneriai užsimerkdavo, kiti bandė auklėti, treti tikėjo, kad Maskvoje… pasuks profesionalo keliu. Deja, Maskvoje atsirado dar daugiau pinigų, galimybių, draugų. Niekam nebuvo paslaptis, kad dauguma Maskvos „spartakiečių“ ir ne tik jie mėgo atšvęsi pergales, aplaistyti pralaimėjimus. Tais laikais lengvasis automobilis buvo neįmanomas ir net neįsivaizduojamas sapnas. Todėl turtingiausiems futbolininkams didžiausias malonumas buvo užsisakyti taksi iki ryto, prie kurio nors garsiausio restorano. Apie tokius įvykius žinojo visa Maskva. Rygiečiai prisimena, kad 1960-aisiais, „Daugavos“ šlovės metais, po pergalės prieš Maskvos „Torpedo“, kai Vladas su visa kompanija užsuko į restoraną „Berlin“, durininkas garsiai ir be jokios nuostabos paklausė: „Vladai, kur tu buvai užstrigęs?“ Futbolininkus mylėjo moterys – pradedant pardavėjomis, padavėjomis ir baigiant valstybės valdininkų žmonomis. Lietuvis Vladas buvo geidžiamiausias jaunikis, sekso simbolis.
Apie V. Tučkaus meilės nuotykius sklando legendos – pradėjęs flirtuoti Vilniuje su studentėmis ir „Lietuvos“ ansamblio šokėjomis, Maskvoje ir kituose miestuose daužė ir įtakingų veikėjų žmonų širdis. Gerą vardą turėjo ir tarp Maskvos Didžiojo teatro atristų ir artisčių.
Maskvoje, kaip ir Vilniuje, V. Tučkus turėjo butą, užmiestyje – vilą. Vienais metais Šiaulių „Elnias“ Tuloje žaidė SSRS taurės rungtynes (kolektyvų grupėje). Po jų šiauliečius V. Tučkus pasikvietė į svečius. „Taip prisibaladojom, – pasakojo vienas dalyvis, – kad ir po 60 metų prisimenu visas smulkmenas. Aptarnavo Vlado žmona, o gal sugyventinė (oficialiai jų turėjo tris), simpatiška moteris, buvusi K. Vorošilovo, Aukščiausios tarybos pirmininko sekretorė.“
1956-aisiais po visą sąjungą nuskambėjo dviejų Maskvos futbolo garsenybių B. Tatušino ir E. Strelcovo skandalas. Pastarasis atsidūrė už grotų. Sklido kalbos, kad orgijose dalyvavo ir V. Tučkus. Kad ir kaip ten buvo, bet faktas, kad 1957 m. „Spartako“ komandos paraiškoje V. Tučkaus pavardės nebuvo.
Išvarytas iš Maskvos V. Tučkus bandė įsikurti Lietuvoje. Tačiau nesėkmingai. Atsidūrė Latvijoje – Bruocėnų mieste. Ištrauka iš anksčiau minėtos knygos: „Rygos „Daugavos“ žvalgų pėdsakai nuvedė į Bruocėnus. Ten du išvaizdūs ir stotingi vyrai gyveno viename bute, nemokėjo nei už elektrą, nei už nuomą. Protarpiais pažaisdavo futbolą. Vienas – vartuose, kitas – aikštėje. Vienas iš jų buvo Vladas. Tie, kas prikalbėjo Vladą grįžti į didįjį futbolą, patys netikėjo, ar iš to kas nors išeis. Iškilaus futbolo vartų meistro gyvenime Bruocėnai buvo tarsi tramplinas naujam skrydžiui į futbolo orbitą. Į Rygą jis atvyko visiškai nesitreniravęs, tačiau turėdamas pavydėtinai gausią futbolininko praeitį ir patirtį. Žaisdamas Rygoje jis jau per pirmąjį sezoną pateisino į jį dėtas viltis. Miesto vadovai skyrė jam penkių kambarių butą, paskyrą (talonus) baldams. V. Tučkaus įsiveržimas į Latvijos futbolą lyginamas su H. Mellupo kometa – jos greitai tirpstanti uodega kviečia ilgai žiūrėti į dangų ir ilgus metus neleidžia užmiršti. Garsus Latvijos futbolininkas Alfons Jēgers teigė, kad V. Tučkus buvo geriausias „Daugavos“ vartininkas. Jis mokėjo taip gerai organizuoti ir vadovauti gynybai, kaip tai darė L. Jašinas.“
Latvijoje V. Tučkus praleido apie 30 metų, retsykiais užsukdavo į Lietuvą – aplankydavo Šiaulius, Vilnių. Palikęs „Daugavą“ dar žaidė Rygos „Kompresoriaus“ komandoje, dalyvavo veteranų varžybose, teisėjavo respublikos pirmenybėse, kelis kartus buvo patekęs į geriausiųjų teisėjų dešimtuką. Brandos metais mokėsi Maisto pramonės technikume, dirbo Jūrmalos daržovių bazėje direktoriaus pavaduotoju, važinėjo archajišku zaporožiečiu. Vedė, užaugino sūnų Vytautą, dalyvavo jo vestuvėse.
Vladas, kaip rašoma latvių futbolo istorijoje, buvo nuoširdus, draugiškas ir garbingas žmogus, laukiamas bet kuriame susibūrime – pasitarime, suvažiavime, varžybose ir, žinoma, pobūviuose. Tačiau kartais visais naiviai pasitikėdamas suklysdavo. Užkibdavo ant netikrų draugų meškerės, o šie pasinaudodavo garsaus vartininko populiarumu, turtingumu ir dosnumu. Buvo žmonių, traukusių Vladą į abejotinas draugijas. Po vieno tokio pobūvio gavęs galvos traumą pateko į ligoninę. Po operacijos ši ryškiai švytėjusi futbolo kometa užgeso. Palaidotas Vilniuje.
Futbolo ilgaamžis, rungtynes pradėjęs lankyti 1940 m. Romualdas Grušas teigia atmintyje užfiksavęs dešimčių vartininkų žaidimą, bet iš jų geriausiais laiko S. Skalskį ir Vincą Kateivą, o visų laikų geriausiu – šiaulietį Vladą Tučkų (1932-11-21–1988-11-29).
Jam pritaria ir kiti futbolo senoliai: Ignas Urbonas, Vytautas Čiegis, Romualdas Lavrinavičius, Henrikas Markevičius.
PIRMASIS GYVENIMAS. Šiaulietis buvęs „Elnio“ komandos žaidėjas, respublikos čempiono „Statybininko“ treneris Romualdas Urnikas prisimena: „Vladas, kaip ir dauguma Šiaulių paauglių, spardydavo kamuolį tarpuvartėse. Jose ir išlavino labai tikslų ir stiprų smūgį. Šešiolikmetis, patekęs į „Elnio“ antrąją komandą, žaidė įvairiose pozicijose, bet labiausiai norėjo būti centro puolėjas. Buvo geriausias įvarčių mušikas, gudragalvis. Aplošdavo visus ir kortomis. Greitas, aukštas galėjo išaugti įvarčių karaliumi. Tačiau į vienas rungtynes neatvykus vartininkui, draugai nusprendė, kad padėtį gali išgelbėti tik komandos aukštaūgis Vladas. Kiek pasispardęs ir pažadėjęs, kad pavaduos „tik šį kartą“ – tapo vartininku visam gyvenimui. Greitai nepramušamą antrosios komandos vartininką pastebėjo pirmosios komandos žaidėjai.“
V. Tučkus, turėjęs aikštės žaidėjo patirties, buvęs greitas, šoklus, pradėjo demonstruoti naujo stiliaus žaidimą – išėjo iš vartininko aikštelės ir tapo visos baudos aikštelės šeimininku. Jam reikėjo erdvės, gynėjus varydavo pirmyn. 1949 ir 1950 m. su „Elniu“ tapo respublikos čempionu, 1950 m. – taurės laimėtoju, o 1951 m. jau žaidė reprezentacinėje Vilniaus „Spartako“ meistrų komandoje. Čia sutiko trenerį Georgijų Glazkovą ir komandos senbuvį vartininką A. Stelmoką. Pirmąjį sezoną Vladas vartus gynė 19 kartų ir praleido 20 įvarčių, A. Stelmokas – 16 ir 20. Rengdamasis 1952 m. pirmenybėms „Spartakas“ po treniruočių stovyklos Vilniuje persikėlė prie Juodosios jūros – į Sočio kurortą. Komandos kapitonas Stasys Paberžis per spaudą informavo apie komandoje tvyrojusią darbščią nuotaiką, patyrusio vartininko A. Stelmoko ir jauniausio komandos nario V. Tučkaus bendras treniruotes.
Prasidėjus sezonui, apie penktąją vilniečių pergalę ir pirmąją Vilniaus stadione, stebint 15 tūkst. žiūrovų, žurnalas „Sportas“ rašė: „Rungtynės permainingos. Štai atakuoja „Lokomotyvas“, vidurio puolėjas G. Borzenko atsidūrė vienas prieš devyniolikmetį vilniečių vartininką V. Tučkų. (...) Žiūrovai sulaiko kvapą: tuoj bus smūgis. Taip ir įvyko. Tačiau V. Tučkus puikiu šuoliu išgelbsti padėtį...“ 1952 m. Vilniaus meistrai, turėdami patikimus vartininkus, drąsiau žaidė gindamiesi ir puldami. Rudenį nuo 1946 m. dalyvaudami SSRS B klasės (antroji lyga) pirmenybėse pirmą kartą iškopė į antrąją turnyrinės lentelės vietą ir įgijo teisę 1953 m. žaisti SSRS čempionato A klasėje. Vis dėlto vilniečiai, tapę geriausių SSRS komandų varžovais, pritrūko patirties, meistriškumo ir užėmė paskutinę – 11-ąją vietą. Ir vėl atsidūrė B klasėje. Atgal į Maskvą treneris J. Chodotovas išvyko ne vienas – kartu išsivežė puikiai pirmenybėse pasirodžiusį V. Tučkų.
Taip V. Tučkus pateko į vieną tituluočiausių SSRS futbolo komandų – Maskvos „Spartaką“ (penkis kartus čempionas, tris – SSRS taurės laimėtojas), sutiko būrį SSRS futbolo rinktinės žvaigždžių. 1954 m. balandžio 6 d. vykusiose pirmosiose rungtynėse perpildyto žiūrovų (per 60 tūkst.) Tbilisio „Dinamo“ stadiono akivaizdoje nei „Spartakas“, nei V. Tučkus nesublizgėjo – pralaimėta 1:2. Pirmą įvartį V. Tučkus praleido po 11 m baudinio, antrąjį – po apmaudžios klaidos – išleistą iš rankų kamuolį pribėgęs įkirto varžovas. Tačiau jau po kitų prieš Gorkio „Torpedo“ 4:1 laimėtų rungtynių spauda gyrė V. Tučkaus žaidimą. Nors ir vėliau vartininko žaidime buvo „juodų dėmių“, vaikiškų klaidų, bet jo veiksmai aikštėje darė didelį įspūdį futbolo specialistams ir žiūrovams.
Sportininkas greitai pateko į SSRS rinktinės trenerių akiratį – jam buvo prognozuojama stulbinanti ateitis. Tačiau duomenys, jaunystė dar negarantavo vietos rinktinėje – reikėjo žaisti geriau nei tai darė vėliau legenda tapęs Levas Jašinas ir kiti futbolininkai. SSRS čempionatų puošmena būdavo dviejų Maskvos komandų – „Spartako“ ir „Dinamo“ – bei dviejų vartininkų – L. Jašino ir V. Tučkaus – dvikova. Abu 1955–1956 m. dalyvavo SSRS rinktinės treniruočių stovyklose. Tačiau V. Tučkus liko L. Jašino šešėlyje. Levas žaidė Maskvos, SSRS rinktinėje, o Vladas – ne. Ir į olimpines žaidynes, vykusias Melburne, SSRS rinktinė važiavo be V. Tučkaus. Jis turėjo tenkintis tarptautinėmis rungtynėmis. Su „Spartako“ emblema Švedijoje kovėsi su daugkartiniu čempionu Stokholmo „Djurgården“, „Malmö“, prancūzų „Bordeux“, „Gironde“ ir kt. komandomis. Vlado nė karto nematėme ir geriausiųjų SSRS žaidėjų sąrašuose, nors 1954 ir 1955 m. „Spartakas“ tapo SSRS vicečempionu, o 1956 m. – čempionu. 1954–1956 m. būdamas „Spartako“ sudėtyje sužaidęs 60 rungtynių, 1957-aisiais sulaukęs 25-erių dėl moralinio pobūdžio priežasčių atsidūrė už garsios komandos vartų.

ANTRASIS GYVENIMAS. Apie kitą V. Tučkaus gyvenimą sužinome iš jaunystės draugų, futbolo bendražygių ir knygos „Latvijas futbola vēsture“ („Latvijos futbolo istorija“).
Gyvendamas Šiauliuose labai pamėgo futbolą, apleido mokslą ir baigęs tik aštuonias klases įsidarbino „Elnio“ gamykloje. Nors anksti kišenėje pradėjo skambėti rubliai, bet jų nešvaistė. Pradėjo keistis patekęs į Vilnių. Komandoje buvo vienas kitas vyresnis žaidėjas, tada vadovavęsis iš Rytų atėjusia patarle: negersi – neloši. Ne veltui sakoma: kur degtinė – ten ir moterys. Tad ir Vladas pasuko ne mokslų, o naujų „draugų“ link.
Su vartininku viename bendrabučio kambaryje gyvenęs futbolininkas pasakojo: „Po eilinių išgertuvių prisiekia – daugiau nė lašo, pinigus paslepia bate. Bet, žiūrėk, po kitų rungtynių ir vėl dingsta.“ Vieni treneriai užsimerkdavo, kiti bandė auklėti, treti tikėjo, kad Maskvoje… pasuks profesionalo keliu. Deja, Maskvoje atsirado dar daugiau pinigų, galimybių, draugų. Niekam nebuvo paslaptis, kad dauguma Maskvos „spartakiečių“ ir ne tik jie mėgo atšvęsi pergales, aplaistyti pralaimėjimus. Tais laikais lengvasis automobilis buvo neįmanomas ir net neįsivaizduojamas sapnas. Todėl turtingiausiems futbolininkams didžiausias malonumas buvo užsisakyti taksi iki ryto, prie kurio nors garsiausio restorano. Apie tokius įvykius žinojo visa Maskva. Rygiečiai prisimena, kad 1960-aisiais, „Daugavos“ šlovės metais, po pergalės prieš Maskvos „Torpedo“, kai Vladas su visa kompanija užsuko į restoraną „Berlin“, durininkas garsiai ir be jokios nuostabos paklausė: „Vladai, kur tu buvai užstrigęs?“ Futbolininkus mylėjo moterys – pradedant pardavėjomis, padavėjomis ir baigiant valstybės valdininkų žmonomis. Lietuvis Vladas buvo geidžiamiausias jaunikis, sekso simbolis.
Apie V. Tučkaus meilės nuotykius sklando legendos – pradėjęs flirtuoti Vilniuje su studentėmis ir „Lietuvos“ ansamblio šokėjomis, Maskvoje ir kituose miestuose daužė ir įtakingų veikėjų žmonų širdis. Gerą vardą turėjo ir tarp Maskvos Didžiojo teatro atristų ir artisčių.
Maskvoje, kaip ir Vilniuje, V. Tučkus turėjo butą, užmiestyje – vilą. Vienais metais Šiaulių „Elnias“ Tuloje žaidė SSRS taurės rungtynes (kolektyvų grupėje). Po jų šiauliečius V. Tučkus pasikvietė į svečius. „Taip prisibaladojom, – pasakojo vienas dalyvis, – kad ir po 60 metų prisimenu visas smulkmenas. Aptarnavo Vlado žmona, o gal sugyventinė (oficialiai jų turėjo tris), simpatiška moteris, buvusi K. Vorošilovo, Aukščiausios tarybos pirmininko sekretorė.“
1956-aisiais po visą sąjungą nuskambėjo dviejų Maskvos futbolo garsenybių B. Tatušino ir E. Strelcovo skandalas. Pastarasis atsidūrė už grotų. Sklido kalbos, kad orgijose dalyvavo ir V. Tučkus. Kad ir kaip ten buvo, bet faktas, kad 1957 m. „Spartako“ komandos paraiškoje V. Tučkaus pavardės nebuvo.
Išvarytas iš Maskvos V. Tučkus bandė įsikurti Lietuvoje. Tačiau nesėkmingai. Atsidūrė Latvijoje – Bruocėnų mieste. Ištrauka iš anksčiau minėtos knygos: „Rygos „Daugavos“ žvalgų pėdsakai nuvedė į Bruocėnus. Ten du išvaizdūs ir stotingi vyrai gyveno viename bute, nemokėjo nei už elektrą, nei už nuomą. Protarpiais pažaisdavo futbolą. Vienas – vartuose, kitas – aikštėje. Vienas iš jų buvo Vladas. Tie, kas prikalbėjo Vladą grįžti į didįjį futbolą, patys netikėjo, ar iš to kas nors išeis. Iškilaus futbolo vartų meistro gyvenime Bruocėnai buvo tarsi tramplinas naujam skrydžiui į futbolo orbitą. Į Rygą jis atvyko visiškai nesitreniravęs, tačiau turėdamas pavydėtinai gausią futbolininko praeitį ir patirtį. Žaisdamas Rygoje jis jau per pirmąjį sezoną pateisino į jį dėtas viltis. Miesto vadovai skyrė jam penkių kambarių butą, paskyrą (talonus) baldams. V. Tučkaus įsiveržimas į Latvijos futbolą lyginamas su H. Mellupo kometa – jos greitai tirpstanti uodega kviečia ilgai žiūrėti į dangų ir ilgus metus neleidžia užmiršti. Garsus Latvijos futbolininkas Alfons Jēgers teigė, kad V. Tučkus buvo geriausias „Daugavos“ vartininkas. Jis mokėjo taip gerai organizuoti ir vadovauti gynybai, kaip tai darė L. Jašinas.“
Latvijoje V. Tučkus praleido apie 30 metų, retsykiais užsukdavo į Lietuvą – aplankydavo Šiaulius, Vilnių. Palikęs „Daugavą“ dar žaidė Rygos „Kompresoriaus“ komandoje, dalyvavo veteranų varžybose, teisėjavo respublikos pirmenybėse, kelis kartus buvo patekęs į geriausiųjų teisėjų dešimtuką. Brandos metais mokėsi Maisto pramonės technikume, dirbo Jūrmalos daržovių bazėje direktoriaus pavaduotoju, važinėjo archajišku zaporožiečiu. Vedė, užaugino sūnų Vytautą, dalyvavo jo vestuvėse.
Vladas, kaip rašoma latvių futbolo istorijoje, buvo nuoširdus, draugiškas ir garbingas žmogus, laukiamas bet kuriame susibūrime – pasitarime, suvažiavime, varžybose ir, žinoma, pobūviuose. Tačiau kartais visais naiviai pasitikėdamas suklysdavo. Užkibdavo ant netikrų draugų meškerės, o šie pasinaudodavo garsaus vartininko populiarumu, turtingumu ir dosnumu. Buvo žmonių, traukusių Vladą į abejotinas draugijas. Po vieno tokio pobūvio gavęs galvos traumą pateko į ligoninę. Po operacijos ši ryškiai švytėjusi futbolo kometa užgeso. Palaidotas Vilniuje.
Daugiau naujienų iš kategorijos Futbolas
KOMENTARAI
NAUJIENŲ TOP 5
GALERIJŲ TOP 3
2020 04 28
Permainos
Dainius Virbickas palieka Vilniaus „Kibirkšties-MRU“ vadovo postą, jį pakeis Justas Jankauskas.
2020 04 27
Žvilgsnis
#ŽalgirisOnAir. Robertas Javtokas: apie pasiaukojimą, įsimintiniausius titulus bei ašaras Atėnų olimpinėse žaidynėse (VIDEO).
2020 04 27
Naujovė
Lietuvos krepšinio federacija, NBA bei TV3 žiniasklaidos grupė karantino metu kviečia likti namuose, bet negulėti ramiai ant sofos, o palaikyti formą.
2020 04 30
A lyga
Patyręs futbolininkas Valdemaras Borovskis teigia, kad karantino mėnuo suteikė daugiau laiko pamąstymams.
2020 04 29
Moterų futbolas
Visą pasaulį apėmusi pandemija priverstinai sustabdė įsibėgėjusį pasaulio sporto traukinį, o jį teko stabdyti ir Šiaulių „Gintros-Universiteto" merginoms.
2020 04 29
E-Sportas
LFF efutbolo rinktinė pirmadienį baigė savo pasirodymą kovoje dėl patekimo į „eEuro 2020“ turnyre, išlikdama tarp Europos stipriausiųjų dvidešimtuko.
2020 04 29
Maratonas
Bėgikai prisipažįsta, kad treniruočių krūviai nevykstant varžyboms yra mažesni, tačiau motyvacijos kasdien bėgioti nesumažėjo, o kai kuriems net padidėjo.
2020 04 27
Interviu
Trišuolininkė Dovilė Kilty: „Viskas priklauso nuo žmogaus: kokius tikslus išsikelsi, tokių ir sieksi. Aš išsikėliau tikslą pasiekti Lietuvos rekordą.“
2020 04 24
Lengvoji atletika
Šiais metais dėl koronaviruso sukeltos pandemijos neįvyks dar vienas didelis sporto renginys - Europos lengvosios atletikos čempionatas.
2020 04 22
Tenisas
Atsižvelgiant į LR vyriausybės leidimą, nuo balandžio 27 d. Vilniuje atidaromi lauko teniso kortai šalia SEB arenos ir Bernardinų sode.
2020 04 22
Tenisas
Skirtingos teniso dangos turi skirtingą poveikį žaidėjams, todėl svarbu žinoti, kuo jos pasižymi.
2020 04 15
Tenisas
Lietuvos teniso sąjunga (LTS) kreipėsi į ministeriją: prašo paaiškinti ar karantino metu galima žaisti tenisą.
2020 04 28
Karatė
Lietuvos pilno kontakto (kiokušin) karatė kylanti žvaigždė Paulius Žimantas karantino metu turi naują partnerį – savo tėvą Ramūną.
2020 04 23
Imtynės
Imtynių treneris, teisėjas ir varžybų organizatorius Arvydas Krikščiūnas– radikalių permainų kelyje.
2020 04 14
Koronavirusas
Koronavirusas palietė ir dar vieną Lietuvos sporto atstovą. COVID-19 susirgo olimpinės rinktinės kandidats boksininkas Tadas Tamašauskas.
2020 04 15
Dviračiai
Tarptautinė dviračių sporto sąjunga (UCI) dėl koronaviruso pandemijos pratęsė į savo kalendorių įtrauktų dviračių plento varžybų sustabdymą iki liepos 1 d.
2020 04 09
Dviračiai
Ignatas Konovalovas, kuriam varžybų sezonas sustojo vasario pabaigoje Jungtiniuose Arabų Emyratuose, šiuo metu laiką leidžia Lietuvoje.
2020 04 08
Trekas
„Koronavirusas ypač pavojingas ir kelia kur kas daugiau nerimo nei olimpinės žaidynės“, - sako Lietuvos treko rinktinės treneris D.Leopoldas.
2020 04 24
Rinktinė
Lietuvos rankininkus pasiekė liūdna žinia - Europos rankinio federacija nutraukė atrankas į svarbiausius čempionatus ir Lietuvos komandas paliko ant ledo.
2020 04 06
Rankinis
Baltijos vyrų rankinio lygos valdyba priėmė sprendimą nutraukti čempionatą ir neskelbti prizininkų.
2020 03 30
Sprendimas
Lietuvos vyrų rankinio lygos čempionatą nuspręsta nutraukti neskelbiant čempionų ir prizines vietas užėmusių komandų.
2020 04 18
Tinklinis
Lietuvos tinklinio federacijos (LTF) Vykdomasis komitetas šią savaitę svarstė klausimus dėl visų amžiaus grupių čempionatų baigties.
2020 04 02
Tinklinis
Aukščiausioje Belgijos moterų tinklinio lygoje šį sezoną rungtyniavo lietuvė Rūta Staniulytė.
2020 03 24
Tinklinis
Lietuvos tinklininkė Viltė Makauskaitė karantino laikotarpį leidžia Lietuvoje
2020 04 24
Auto
Kol visos pasaulio lenktynės sustabdytos, lenktynininkas Gustas Grinbergas treniruojasi namuose.
2020 04 20
Situacija
Kauno technikos kolegijos „KTK Racing Division“ komandos pasiruošimas vyksta ne tik šiam, bet tuo pačiu ir 2021 metų sezonui.
2020 04 16
E-Sportas
Finišavo Lietuvos automobilių sporto federacijos virtualaus ralio čempionato (e-LARČ) specialusis neįskaitinis etapas.
2020 04 25
Žvilgsnis
Lietuvos greitojo čiuožimo trumpuoju taku pradininkui Antanui Vilčinskui nebuvo lengva laužti ledus. Bet įveikti kliūtis padėjo jo šeima.
2020 04 24
Ledo ritulys
IIHF paskelbtame 2020 metų ledo ritulio rinktinių reitinge, Lietuvos rinktinės gerino savo pozicijas ir užima aukščiausias pozicijas per visą istoriją.
2020 04 23
Arena
Nors Lietuvoje vis dar paskelbtas karantinas, naujoji Kauno ledo arena įgyja vis naujus kontūrus.
2020 04 30
Šaudymas iš lanko
Kol oficialios varžybos lauke dar vykti negali, „Žaliasis lankas“ surengė nuotolinį turnyrą, kuriame varžėsi 35 sportininkai iš devynių pasaulio valstybių.
2020 04 29
Irklavimas
Sušvelninus karantiną, Lietuvoje atsirado galimybė sportuoti pajėgiausiems irkluotojams. Tiesa, Trakuose jiems teks verstis senomis valtimis.
2020 04 29
Žvilgsnis
„Tikrai nesitikėjau, kad čia viskas bus taip”, - prisimena aktoriumi tapęs Danas Rapšys, ne kartą nuostabą išreiškęs panevėžietiškai: „Tu durns...“
2020 04 27
Bazės
Sostinėje iki rudens bus atnaujinta 12 sporto aikštelių ir stadionų prie švietimo įstaigų (VIDEO).
2020 04 27
Tyrimas
Remiantis „Baltijos tyrimų“ duomenimis, Lietuvos sportininkų nepavyko aplenkti ne tik šalies menininkams, bet ir mokslininkams.
2020 04 26
Žvilgsnis
Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavime dalyvavęs ieties metikas ir treneris E.Matusevičius net ten rasdavo laiko pasportuoti.